Foto – Aurimas Šrubėnas
„Kai pirmą kartą muši žmogų – kenti pats. Kitą kartą belieka pasakyti – tai yra gyvenimas. Vėliau – tiesiog įpranti.“ Filmo žodžiai, kurie, ko gero, ne vienam sukosi, o gal ir tebesisuka galvose po „Skalvijos“ kino centre įvykusios premjeros sausakimšoje salėje. Žiūrovai, atlėkę ir patogiai įsitaisę, pamatė Baltarusijos žmogaus teisių namų ir „AD HOC: Nepatogus kinas“ pristatomą Volhos Nikalaichyk režisuotą dokumentinį filmą „Kankinimai Baltarusijoje. Apokalipsė“. Režisierė jau yra sukūrusi dešimt dokumentinių filmų, kuriuos sieja panašios temos: represija, kova su korupcija, su sistema. „Tai ne jausmai, o tikras gyvenimas.“ – teigė režisierė.
Tai trilogija, kurios pirmosios dvi dalys buvo parodytos festivalyje. Pirmoje dalyje išgirdome pasakojimus apie patyčias, kankinimus, kuriuos vykdo teisėsaugos pareigūnai bei kitų valstybinių organizacijų atstovai. Buvo pateikta keletas pavyzdžių, vienas iš jų – Alesis Michalevičius. Buvęs kandidatas į prezidentus viešai pasakojo apie kankinimus ir žiaurias patyčias, patirtas KGB kalėjime. KGB vadovybei paneigus A. Michalevičiaus pareiškimus, jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už „melagingą pranešimą“.
Dar keletas patyrimų, nuskambėjusių dokumentiniame filme, buvo išgirsti iš pilietinės visuomenės aktyvistės Julijos Steponovos lūpų, turbūt daug kam žinomos kaip vienos iš Ukrainos „Femen“ narių. Mergina pasakojo apie kraupius Baltarusijos saugumiečių veiksmus. „Femen“ aktyvistės buvo suimtos, kentusios patyčias, psichologinį bauginimą, galiausiai buvo paliktos miške. Ir visa tai už ką? Už protesto akciją! Iki pusės išsirengusios Merginos surengė protesto akciją prie Baltarusijos KGB pastato su plakatais: „Laisvę politiniams kaliniams!“ ir „Tegyvuoja Baltarusija!“ .
„Nepatogus kinas“, kaskart filmams suteikdamas nepatogumo prieskonio, šį kartą jį dar labiau paaštrino. Po filmo vyko diskusija su Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistais. Nesibaigė tikros istorijos – pagrobti, dingę sūnūs, kalėjimas, nelaisvė, prievarta. Tai žodžiai, skambėję, pasikartoję premjeros vakarą daugybę kartų. Žodžiai, kurie dar daug kartų bus kartojami.
Viena iš Baltarusijos žmogaus teisių aktyvisčių pakyla ir taria:
„Viskas, kas buvo parodyta, tiesa. Ir mes vis dar gyvename KGB valdymo laikais.“
