fbpx
Festivaliai, Naujienos

Aistė Jasaitytė – Čeburiak: „Skatinu tėvus ir mokytojus žiūrėti filmus drauge su vaikais ir juos aptarti – tai yra labai geras būdas mokytis“

Aistė Jasaitytė-Čeburiak Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalio nuotrauka
Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalio nuotrauka

Nenustebkit, jei šiomis dienomis vaikai paprašys jūsų nupirkti jiems „lanką, beždžionėlę ir oro balioną“ – turbūt, jie lankėsi tarptautiniame Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalyje. Devintus metus organizuodami vienintelę Lietuvoje kino šventę jauniesiems žiūrovams, rengėjai tiesia supratimo tiltus tarp tėvų, mokinių, pedagogų, politikų. Apie kinematografo įtaką ir šiuolaikinį jaunimą kalbamės su dviejų vaikų mama Aiste Jasaityte – Čeburiak, kuri dirba psichologinį bei edukacinį darbą su suaugusiais, paaugliais ir vaikais, dalyvauja projekte „Kūrybinės partnerystės.

Kokių svarbių dalykų nuo mažens mokote savo vaikus ir kokias vertybes stengiatės jiems įdiegti jų mažose širdelėse?

Vaikus mokau bendravimo, tarpusavio sutarimo, dalinimosi savo jausmais, patirtimi ir stengiuos atsakyti į visus savo dukroms rūpimus klausimus. Tad, trumpai tariant, mokau gyvenimo. Svarbiausios vertybės, atvirumas, nuoširdumas, pagarba sau ir kitam. Man svarbu, kad mano vaikai būtų savimi, ieškotų savyje išskirtinumo, nebijotų klysti, eksperimentuoti ir tyrinėti pasaulį.

Ar tiesa, kad šis informacinių technologijų paženklintas amžius daro didelę įtaką šiuolaikiniams vaikams ir jaunimui? Kokias tame matote grėsmes ar privalumus?

Gyvenant informacinių technologijų pasaulyje atsiranda reali grėsmė prarasti socialinius bendravimo įgūdžius. Manau, kad technologijos iškreipia gyvo bendravimo suvokimą bei realybės principą. Vaikai žaisdami kompiuterinius žaidimus, iš tikro įgauna visai kitokį suvokimą, esą, pakanka tik rankos paspaudimo, ir viskas atlikta. O realiame gyvenime juk yra visai kitaip – kiekvienas pasiekimas, net ir mažas, reikalauja pastangų, įgūdžių, žinių, ištvermės ir atkaklumo.

Žinoma, išlieka informacinių technologijų privalumas – greitai ir lengvai pasiekiama įvairi informacija. Ir man kartais būna sunku „atplėšti“ vaikus nuo kompiuterio at televizoriaus, bet stengiuosi pasiūlyti jiems kitokių laiko praleidimo būdų, alternatyvų. Mano vyresnioji dukra žino, kad prieš paimant planšetę, reikia atsiklausti tėvų ir žino, kad naudojimosi kompiuteriu laikas yra ribojamas. Mes nustatėme 20-ies – 30-ies minučių laiką dienoje.

Ką pasakytumėte ne apie neigiamą, o teigiamą vaizdų, o konkrečiau – filmų įtaką vaikams?

Aš palaikau filmų žiūrėjimo idėją, ypač, jei tėvai žiūri juos drauge su savo vaikais ir tuos filmus aptaria, juos analizuoja. Kelia klausimus vaikams: koks jų manymu buvo filmo tikslas? Koks filmo herojus paliko įspūdį? Kas liūdino, kas pralinksmino? Aš manau, kad žiūrint filmus galima pažinti žmonių santykius, elgesio modelius. Analizuojant filmus, aptariant juos, galima tapatintis su skirtingais personažais, o tai yra puiki galimybė dalintis savo išgyvenimais, jausmais, tai – neaprėpiama savęs ir kitų pažinimo erdvė.

Ar Jūs lankotės su vaikais kine? Kurie filmai sukėlė diskusijų ir kaip tos išvados atsispindėjo Jūsų šeimos gyvenime?

Šiuo metu mūsų šeima filmus daugiausiai žiūri namuose, nes auginame mažąją dukrytę, kuri dar nevaikšto. Su vyresnėle – ketverių su puse metų dukra žiūriu jos vaikiškus Disneyland‘o filmus. Jai patinka pasakos, įvairios animacinės istorijos. Kalbamės apie jos mylimus herojus, dažnai teiraujuosi, kas jai patiko, kodėl? Pati savo mintis išdėstau, ko gražaus galima iš filmuko pasimokyti. Mano dukra net susigraudina žiūrėdama filmukus. Taip pat nuoširdžiai ji džiaugiasi ir kviečia mane pasidalinti įspūdingiausiais filmo epizodais. Manau, kad tai yra puiki galimybė mokyti vaikus jausmų atpažinimo, mąstymo, savo patirčių reflektavimo ir gebėjimo drąsiai reikšti savo nuomonę. Filmų įtaką mes tikrai jaučiame, kai dukra savarankiškai stengiasi atkartoti tam tikrų herojų elgesio, aprangos manieras. Šiuo metu dukrai tūpi princesės, karalaitės, snieguolės, ji žavisi suknelėmis, papuošalais. Elzei labai patinka „Ledo šalis“, „Pelenė“, „Snieguolė“ ir kt.. Kaip jau minėjau, ji tapatinasi su šiomis herojėmis, jai labai aktualu pažinti save kaip mergaitę, visoms mergaitėms būdingas elgesio manieras, charakterio bruožus, aprangos stilių. Ji išgyvena moters formavimosi tapatybės fazę.

Aistė Jasaitytė-Čeburiak Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalio nuotrauka
Aistė Jasaitytė-Čeburiak
Vilniaus vaikų ir jaunimo filmų festivalio nuotrauka

Ar kinas, kurtas tikslinėms jaunuolių amžiaus grupėms, verčia juos permąstyti kažkokius klausimus?

Žinoma, kad taip, tik būtų nuostabu, jei vaikai turėtų galimybę tuos filmus aptarti grupėje. Manau, vaikai daugiau susimąsto, kai gyvai įvardina savo patirtį, geba ja dalintis. Skatinu tėvus ir mokytojus žiūrėti filmus drauge su vaikais ir juos aptarti – tai yra labai geras būdas mokytis.

Koks Jūsų manymu, yra šiuolaikinis jaunimas? Kokie didžiausi iššūkiai tyko jų šiandieniniame gyvenime?

Man labai sunku vertinti šiuolaikinį jaunimą. Manau, kad kiekvienas vaikas ar paauglys siekia būti mylimas, gerbiamas, suprastas, bando atrasti savo vietą po saule, bando atskleisti save. Tik šis, į vartojimą orientuotas laikas, kintantys informacijos šaltiniai, visuomeninis nestabilumas, klaidina jaunimą ieškant tikrųjų vertybių.

Ar filmų gerieji herojai padeda jaunimui drąsiau siekti savo svajonių?

Manau, kad taip, ypač paaugliams yra svarbūs herojai, į kuriuos galima lygiuotis.

Kas, Jūsų manymu, šiais laikais išvis yra didvyriškumas?

Tai buvimas atviru, sąžiningu, nuoširdžiu, gebėjimas mylėti, gerbti kitą, gebėjimas empatiškai suprasti, padėti, dalintis.

O Jūs pati turite ar turėjote mėgiamą knygų ar filmų herojų? Kokį ir kodėl jis tapo jums kelrodžiu autoritetu?

Paauglystėje mane sužavėjo žmonių santykiai filme „Amerikos grožybės“ („American beauty“). Pirmą kartą pajutau, kas yra tikras žmonių ryšys, o kas yra melas. Žavėjo pagrindinis tėčio personažas (aktorius Kevin Spacey), kuris, supratęs, jog jam gyventi liko vos vieneri metai, pradėjo gyventi iš tikrųjų, sakyti tiesą žmonėms, liovėsi slėpęs savo norus.

Daug metų dirbote profesionaliu modeliu. Jei jauna mergaitė paauglė ateitų ir užsispyrusiai Jums sakytų: „noriu būti manekene“. Ką jai atsakytumėte?

Atsakyčiau „pirmyn!“, lai siekia savo svajonės. Labai svarbu, kad paauglys nebijotų ieškoti savęs. Aš tikiu, kad ieškojimų kelias yra daugialypė patirtis, kuri augina, brandina žmogų. Mergina turi pasitikėti savimi ir daryti tai, kas jai labai patinka, nebijoti nuoširdžiai dirbti ir, svarbiausia, mėgautis tuo, ką ji daro. Manekenė, manau, yra ne profesija, tai labiau galėtų būti pomėgis, kadangi modelio karjera išties trumpa. Patarčiau domėtis ir kitais dalykais, galvoti apie tolimesnę ateitį.

Daug laiko praleidžiate mokyklose – kokios Jūsų įžvalgos apie šiandieninę mokyklą ir jos gyvenimą?

Mane džiugina tai, kad dirbdama „Kūrybinių partnerysčių“ projekto komandoje, aš susiduriu su faktu, jog yra mokytojų ir mokyklų, kurios tikrai nori pokyčių švietimo sistemoje. Džiaugiuosi, kai matau, kad mokytojai supranta, jog pasenę mokymo metodai nebetinka šiuolaikiniams vaikams. Vaikams patinka, kai mokymas įtraukia visus pojūčius, keičia ugdymo erdves, kad kinta mokinio ir mokytojo santykis, jis tampa lygiavertis. Mokytojas virsta draugu, kuris neskirsto vaikų į gabius ir negabius, o kiekviename mato potencialą. Labai džiugina, kai mokytojai, patyrę kas yra kūrybiškas mokymas bei mokymaisis, sako, kad jiems užaugo sparnai, kad toks mokymas suteikia emociją, kurią norisi tęsti. Šis projektas siekia, kad vaikai jaustųsi taip, tarsi neėjimas į mokyklą būtų bausmė, o ne jos lankymas. Tokia turėtų būti šiuolaikinė mokykla.

Dėkojame už pokalbį.

Tarptautinis Vilniaus filmų festivalis vaikams ir Jaunimui iki spalio 19 d. vyksta Vilniuje kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“, vėliau aplankys Kauno, Šiaulių, Utenos ir Mažeikių miestų žiūrovus.

Tarptautinio vaikų ir jaunimo filmų festivalio informacija

Komentarai