Festivalyje „Žiemos ekranai“ pristatoma Simone Signoret filmų retrospektyva, skirta 100-osioms gimimo metinėms paminėti, primena vienos ryškiausių XX a. antrosios pusės prancūzų kino žvaigždžių gilią ir kartu akinančią kelionę kine: keturis dešimtmečius trukusios karjeros metu aktorė sukūrė ne vieną savo laiką pralenkusį modernios moters portretą, o 1960-aisiais tapo pirmąja prancūze, gavusia geriausios aktorės „Oskaro“ apdovanojimą.
Nuo sausio 28 dienos kino teatruose žiūrovai galės pamatyti keturis S. Signoret filmus: režisieriaus Marcel Carné Emilio Zolia romano ekranizaciją „Tereza Raken“ (Thérèse Raquin), apdovanotą prizu už režisūrą Venecijos kino festivalyje, „Oskaro“ laimėtojo Costa-Gavras „Prisipažinimą“ (L’Aveu) ir „Žudikų kupė“ (Compartiment Tueurs) bei Izraelio kino režisieriaus ir scenaristo Moshé Mizrahi dramą „Gyvenimas dar prieš akis“ (La vie devant soi), S. Signoret pelniusį geriausios aktorės „Cezarį“.
„Nebijau nei savo amžiaus, nei vaidmenų“, – viename interviu yra prisipažinusi Simone Signoret. – Manau, tai vadinama išmintimi – būti darnoje su pačiu savimi, nevaidmainiauti ir priimti dalykus tokius, kokie jie yra“.
Vysbadene, Vokietijoje, gimusi ir labai anksti su tėvais į Prancūziją atvykusi Simone Kaminker priklausė kartai, kurią lydėjo daugybė žiaurių XX amžiaus perversmų. „Aš esu maža enciklopedija, atmintyje sauganti Europos kančias“, – sakė S. Signoret, vėlesniame gyvenime remdamasi stipriais, „iš mamos su pienu“ gautais principais ir jos pavarde.
Pirmasis S. Signoret vaidmuo ekrane buvo 1942 m. filme „Bolero“. Kaip ir daugelis jos ankstyvųjų vaidmenų, šis nebuvo pakankamai įvertintas. Pirmuosius savo svarbius vaidmenis aktorė sukūrė 6-ajame dešimtmetyje Jacques Becker „Auksiniame šalme“ ir Marcel Carné „Terezoje Raken“, kurie puikiai atskleidė impozantišką aktorės grožį ir taurią eleganciją.
„Labai gerai žinau, – kažkada apie išvaizdą juokavo S. Signoret – kad man ne visada bus dvidešimt aštuoneri. – Deja, visada būsiu gimusi 1921-aisiais, net ir tada, kai, pavyzdžiui, 1978-aisiais žurnalistai manęs paklaus: „Kada gimėte, mademoiselle?“.
S. Signoret garsėjo ne tik vaidmenimis kine, bet ir įsitraukimu į politiką, buvo įtakinga žmogaus teisių aktyvistė. „Gyvenime negaliu nustoti galvoti ar kalbėti“, – pabrėždavo ji. – tačiau aš gyvenu santarvėje su savimi ir savo sąžine. Gerai jaustis su savimi pačia – svarbiausias dalykas pasaulyje“.
Artėjant septintajam dešimtmečiui S. Signoret žvaigždė vis dar augo, o garsiausias jos vaidmuo buvo Jack Clayton socialrealistinėje meilės trikampio dramoje „Room at the Top“. Filmas sulaukė didžiulės sėkmės ir atnešė aktorei didžiulį pripažinimą bei pirmąjį geriausios aktorės „Oskarą“.
„Nesu žvaigždė“, – sakė S. Signoret. – Manau, labai sunku ja būti. Aš jokiu būdu neniekinu aktorių, vadinamųjų didžiųjų žvaigždžių. Bet būti Gina Lollobrigida arba Sophia Loren yra labai didelis, nuolatinis darbas: nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Privalai visada galvoti, kaip turi atrodyti, elgtis, pažaboti savo būdą. Aš negaliu to padaryti“.
S. Signoret buvo viena mylimiausių Prancūzijos kino žvaigždžių. Jos jausmingas veidas per keturis prancūzų filmų dešimtmečius tapo savotišku šalies pokario kino renesanso simboliu. Net ir susirgusi vėžiu bei nepaisydama blogėjančios sveikatos, ji toliau dirbo. „Aš tiesiog gyvenau savo gyvenimą, nieko neplanavau iš anksto“, – kažkada prisipažino S. Signoret, o šiandien, praėjus šimtmečiui nuo jos gimimo, įsivaizduoti prancūzų kiną be šios neišdildomos moters figūros, beveik neįmanoma.