Kas nežino aktoriaus Mariaus Repšio? Lietuvos Nacionalinio Dramos Teatro trupės narys pelnė žiūrovų simpatijas ne tik teatro scenoje, bet ir kino ekrane. Neapsiribojęs darbu su vienais įtakingiausių lietuviško teatro režisierių – Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu – aktorius debiutavo kine ir šalia 2011 m. pelnyto „Auksinis Scenos Kryžius“ apdovanojimo už Vandalo vaidmenį („Išvarymas“, rež. O.Koršunovas) pridėjo ir „Sidabrinė gervė“ apdovanojimą už Vyto vaidmenį Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“. Marius sutiko pasidalinti savo požiūriu į aktorystę kine bei papasakojo darbo kine įspūdžius.
Ar pritari teiginiui, jog aktorystė – šventa profesija?
Ne. (Nusijuokia)
Tokia pati, kaip ir visos?
Gal ne kaip visos, bet kas joje šventa?
Esu girdėjęs O.Koršunovą sakant – aktoriaus profesija šventa, nes raiškos priemone tampa jo visas kūnas.
Tai dėl to šventa? Nežinau. Aktoriai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Tik jie daro ne tai, ką visi kiti. Kodėl daktaras yra ne šventa profesija? Jis gi gyvybes gelbėja. Arba mokytojai – auklėja kartas.
Aktoriaus karjerą pradėjai ir tebetęsi teatro scenoje. Kaip patekai į kiną?
Gana paprastai. Kuomet mokiausi, buvo paraleliai surinktas kino režisierių kursas. Kartu su Andriumi Blaževičiumi, tokiu jau gana žinomu kino pasaulyje žmogumi, pradėjome dirbti nuo antro kurso. Iki šiol aš su juo. Taip ir patekau į kiną. Trumpas kelias.
Iki šiol bandžiau vengti žodžio „vaidinti“. Esu girdėjęs, jog aktorinio meistriškumo disciplinoje terminai „vaidinti“ ir „veikti“ turi skirtingą reikšmę.
Taip.
Ar gali paaiškinti tą skirtumą?
Sunku paaiškinti… Būti teatro scenoje nėra tas pats kaip ir kasdienis buvimas tavo gyvenime. Vistiek yra kažkas, ką tu darai nenatūraliai, ne taip, kaip kas dieną. Vaidinti yra vaidinti, bet įtikinamai vaidinti yra kitas reikalas. Kai tai darai iš tikrųjų – tada įtikini. Aš visą laiką turiu omenyje, kaip tai daryčiau, jeigu tai būtų situacija, į kurią papulčiau. Daryti iš tikrųjų, būti toje situacijoje – man tai yra veikimas. Gali būti tas veikimas ir labai blogas, sunku pasakyti.
O kine galima veikti?
Kine reikia veikti. Bet kine yra triukelių – neteko susidurti – kai galima atseit apgauti. Filmuoja tavo žvilgsnį, tu skaičiuoji, daugyba ar dalyba užsiiminėji… Vis tik manau, kad kine tu turi būti labai organiškas ir tik veikti.
Bet ar yra sudėtingiau teatro scenoje, kur išėjus vyksta pasirodymas iki galo, nei kinas, kur režisierius gali bet kuriuo metu pasakyti „cut!“, „perdarome!“?
Skiriasi pati kino ir teatro vaidybos specifika. Kine gali nuo galo pradėti filmuoti. Gali kadrus perfilmuoti, gali daug dublių daryti. Teatre turi vieną dublį, bet teatrą gali kitą kartą suvaidinti. O kino negali jau kitą kartą suvaidint, kaip užfilmuos, taip ir bus…
Ar yra kur sudėtingiau?
Negaliu pasakyti, kad tas, ar tas sudėtingiau. Pavyzdžiui, teatre man patinka, kad yra repetuojama, kad viską žinai. O kine nežinai, kaip bus. Ateini į aikštelę, o kaip bus? Turi greitai gaudytis, nes viskas kainuoja labai daug.
Šiuo metu didžioji dalis mūsų kino aktorių, jeigu ne jie visi, yra atėję iš teatro. Ar teatro aktorius gali lengvai prisitaikyti prie kino reikalavimų?
Manau, kad lengvai. Atvirkščiai (kino aktoriui prie teatro reikalavimų, red. p.) – daug kas sako, neįmanoma. Jeigu esi kino aktorius, teatre jau nelabai… Jeigu esi teatro aktorius – gali ir kine, ir teatre. Teatras, kaip Raikino sūnus, Konstantinas Raikinas, yra sakęs – meistriškumo kalvė. Tu viską išsibandai. Kuo daugiau – tuo geriau. Kine to negali išbandyti.
Ar Lietuvai reikalinga kino aktorystės mokykla, ar užtenka atėjusių iš teatro?
Visi, kas kine vaidina – tie didieji meistrai – vaidina ir teatre. Užtenka to, bet turėtų būti rimtesnė disciplina. Kad ateitų ir operatoriai, papasakotų, kad pabandytų ir patys aktoriai pafilmuoti ir kad suprastų, kaip deda šviesas. Gal net pabandyti scenarijų parašyti. Daugiau disciplinos. Dabar – absurdas. Ateina dėstytojas, parodo kažkokį filmuką ir viskas tuo baigiasi.
Kinas nerimta – sakytų kas nors.
Ne. Rimta, labai rimta.
Lyginant su teatru?
Lygiaverčiai. Kiną daugiau žiūri žmonių, negu teatrą. Į teatrą tiek niekada neina, kiek į kiną. Netgi blogą kiną žiūri daugiau, negu gerą spektaklį. Nekalbu apie blogesnį spektaklį.
Nes lengviau?
Būtent. Reikia nusipirkti bilietus, reikia ateiti, popkorno nėra.
Ar norint tapti sėkmingu kino aktoriumi būtina baigti aktorinio meistriškumo kursus? Būna atėjusių iš gatvės, kurie iškart daro kiną?
Būna. Bet turi pastoviai dirbti. Nėra taip, kad pavyko vieną kartą ir viskas. Tau vieną kartą pavyks, antrą, trečią, o ką tu darysi ketvirtą ir penktą? Gali jau ir atsibosti. Mokykla yra reikalinga tam, kad galėtum išmokti save pasukti iš kitos pusės. Ieškoti kitokių vaidmenų, atrasti savo galimybes. Nesakau, kad yra blogai, kai iš gatvės paima ir va – jau aktorius. Tačiau vistiek yra mokslai ir žinios, net teorinės.
Leisk dar paklausti kitaip: ar kine įkūnijant tokį vandalą, kokį įkūnijai Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“, už tave geriau galėtų pasirodyti tikras vandalas?
Priklauso nuo to, kokio lygio jo artistiškumas. Kai tu vienas ar prie draugų, kompanijoje – jautiesi laisvas, gali daryti ką nori. O stovinti kamera tave įpareigoja ir atsipalaiduoti prieš ją reikia išmokti. Lygiai taip ir teatre – išmokti atsipalaiduoti prieš žiūrovą ar režisierių.
Pasidaryti „ketvirtą sieną“?
Taip. Ypač jeigu režisierius tavęs prašo – tada dar kitaip. Priklauso ir nuo to, kaip prašo. Tai, aš manau, kad ne. Nebent jis klounas – gerąja prasme – jam nusispjaut ant visko.
Ar sudėtinga buvo vaidinti homoseksualų personažą Romo Zabarausko filme „Porno melodrama“?
Ne. Buvo daugiau fiziologiniai pojūčiai, nepratęs… Jeigu su šuniu reikėtų bučiuotis, tai ne iškart galėtum…
Neseniai pasirodžiusiame Emilio Vėlyvio filme „Redirected“ atlikai kaimo berno vaidmenį. Kaip praėjai kastingą?
Nebuvo kastingo. „Išvarymas“ buvo mano kastingas. Tiesiog: „ateik ir filmuojame“. Taigi, koks ten kastingas… Ką ten kastinguoti? Net teksto nebuvo… Ten net ne vaidmuo. Čiubas kažkoks ir tiek.
Buvo sakyta, jog kastingas yra stiprioji to filmo pusė. Sutinki?
Taip, parinkti geri aktoriai. Įtikinamai vaidina – nebuvo taip, kad netikėtum. Žiūrint lietuviškus filmus būna „auč“ – pats jauti, kaip jis blogai jaučiasi. Čia ne aktorius kaltas, čia kažkas daugiau.
Galbūt kaltas ir aktorius, bet ne tik jis?
Žinoma, negali kaltinti aktoriaus. Režisierius kaltas dėl to, kad neišaiškina aktoriui. Aktorių kaltinti lengviausia, nes jis – ekrane. Niekas nežino, kaip yra už kadro…
Didžiulę atsakomybę turi režisierius ir tai, kaip jis išaiškins viską aktoriui?
Žinoma. Kaip išaiškins, kaip su juo elgsis filmavimo aikštelėje. Vieną reikia pamaitinti, kitą reikia aprėkti, kitą reikia pagirti.
Turi mėgstamiausių kino aktorių?
Jeigu ne kinas – tai man Arkadijus Raikinas labai patinka. Jis buvo komikas. Patinka Bradas Pittas, DiCaprio patinka, Jackas Nicholsonas, Anthonis Hopkinsas, Chaplinas patinka, bet jo jau nėra. Nikulinas labai patiko. Žinai, aš tų filmų nežiūrėjau nežinia kiek. Taip norėčiau pažiūrėti…
Nėra laiko?
Visiškai. Aš vieną filmą žiūrėjau dvi savaites. „Šindlerio sąrašas“ – ilgas, bet vistiek, dvi savaitės? Nieko negaliu pažiūrėt…
Kokį įspūdį paliko „Šindlerio sąrašas“?
Aš jį daug kartų matęs ir knygą skaitęs. Geras. Aišku, knyga įdomesnė.
Ar mąstei apie Holivudą?
Žinoma, norėčiau. Poryt gal ir bus jau taip…
Ar Tau įdomu dirbti kine?
Labai.
Kodėl?
Man kinas yra sanatorija nuo teatro. Nežinojau kur dėtis, kai mes filmavome „Redirected“. Ten toks kaifas buvo, per daug užknisau visus aikštelėje. Gamtoje sėdi, juokauji… Labai smagu. Man patinka filmuotis kine.
Lyg darbas, bet kartu ir poilsis?
Lyg poilsis, bet kartu ir darbas. Yra ir išimčių. Yra ir tokių, lyg sunkus darbas be jokio poilsio.
Apie ką Tu?
Ai, nesakysiu… Pamatysi.
Sulig ta paslaptinga gaida ir baigiau pokalbį su Mariumi Repšiu. Mariui, atrodo, pasisekė su profesija – kviečiamas vaidinti teatre ir kine, darbo turi daug, tačiau net ir dirbdamas sugeba ilsėtis. Negana to, Marius išlieka labai žemiškas ir „nesužvaigždėjęs“ vyrukas. O kaip jam seksis dirbti su paslaptingu projektu, mes dar pamatysime.