„ACME Film“ archyvas
Davidas O. Russellas – neįprastas režisierius, puikiai įvaldęs tragikomedijos žanrą, tačiau niekada nebijantis eksperimentuoti ir toliau. Jo filmai visada išsiskiria puikiu scenarijumi, originaliais dialogais, nebanaliu humoru bei nepriekaištinga aktorių vaidyba. Jo karjera prasidėjo nuo „Sundance“ kino festivalyje žiūrovų simpatijos apdovanojimą pelniusios šokiruojančios juostos apie incestą „Spanking the Monkey“ (1994). Nuo to laiko jis spėjo sukurti dar šešis filmus – nuo visiškai mažo biudžeto nepriklausomos komedijos „Žaidimas su ugnimi“ (Flirting with Disaster, 1996) iki romantinės tragikomedijos „Optimisto istorija“ (Silver Linings Playbook, 2012), bei užsiaugino ištikimų gerbėjų ratą.
Amerikiečių režisierius garsėja tuo, kad daug dėmesio skiria aktorių pasirinkimui, ne visada su jais sutaria, tačiau radęs tuos, su kuriais jam patinka dirbti, nelinksta jų keisti. Tad nieko keisto, kad naujausiame jo filme „Amerikietiška afera“ (American Hustle, 2013) susirinko didžiulis aktorių būrys, kuriems jau yra tekę dirbti su šiuo režisieriumi.
Nors juostos scenarijus ir paremtas realia istorija, jau pačioje filmo pradžioje pasirodantis užrašas, kad „kai kurie“ iš rodomų įvykių tikrai atsitiko, priverčia nusišypsoti. Tampa aišku, kad išgirsta istorija apie FTB operaciją Davidui O. Russellui tapo tik pagrindu sukurti savo pasaulį. Veiksmas „Amerikietiškoje aferoje“ vystomas spiralės principu, o pasirinktas montažo būdas tik padeda tokiam įvykių vaizdavimui. Kiekvienas iš keturių pagrindinių filmo herojų ieško savo būdo išlikti, išgyventi bet kokia kaina. Visi jie turi paslapčių, kurių ne visiems pasiryžę atskleisti. Jie ne visada elgiasi tinkamai, tačiau turi tam savų įtikinamų priežasčių, kurios jiems suteikia dar daugiau žavesio. Praktiškai visi filmo herojai vaizduojami hiperbolizuotai, tačiau tai nesutrukdo sukurti įtikinamus charakterius.
„ACME Film“ archyvas
Christiano Bale‘o, kuris dėl šio vaidmens turėjo priaugti keliolika kilogramų, herojus Irvingas dar vaikystėje nusprendė, kad nori būti tas, kuris atima, o ne tas – iš kurio atima. Nenorėjęs pakartoti savo tėvo likimo, jis pasiryžo bet kokia kaina tapti verslininku ir jam pavyko. Nusipirkęs stiklo gamyklą, kelias drabužių valyklas, Irvingas praktiškai įgyvendino savo svajonę, tačiau jis slepia ne tik savo plikę, bet ir tai, kad užsiima klastotų ir vogtų paveikslų perpardavinėjimu. Nepaprastai gero būdo vyrukui su skaudančia širdimi taip pat tenka taikstytis ir su skirtis nesutinkančios žmonos priepuoliais, nes palikęs ją prarastų galimybę matytis su įvaikintu sūnumi. Vargu, ar jo verslas taip klestėtų, jeigu ne meilužė Sidnė.
Amy Adams, ko gero, dar nėra tekę atlikti tokio seksualaus vaidmens. Jos Sidnė puikiai žino, ko nori. Nuėjusi ilgą karjeros kelią nuo striptizo šokėjos iki „Cosmopolitan“ kanceliarijos darbuotojos, ji suprato, kad nei vienas iš šių variantų jai netinka, o vienintelis būdas kažką pakeisti – susikurti naują asmenybę. Taip atsirado aristokratiškų šaknų turinti Edit Grinsli kalbanti su britų akcentu, o vienintelis išlikęs senajai Sidnei būdingas bruožas – meilė Duke‘o Ellingtono muzikai ir ypač „Jeep’s Blues“, ne kartą išgelbėjusiai jai gyvenimą.
Matyt, šie du suradę ir puikiai papildantys vienas kitą individai ir toliau nerūpestingai gyventų mulkindami žmones, jeigu jų kelyje nebūtų pasipainiojęs FTB agentas Ričis DiMaso. Bradley Cooperio personažas pats paslaptingiausias. Jis gyvena su savo motina, turi sužadėtinę bei naudojasi plaukų suktukais, kurie padeda jam, kaip ir Sidnei, susikurti norimą įvaizdį. Jam akivaizdžiai trūksta adrenalino, jis nori būti svarbių įvykių centre bei atlikti ką nors reikšmingo, tačiau didelis karštakošiškumas bei negebėjimas susivaldyti dažniausiai sutrukdo, nors retkarčiais ir padeda. Ričio charakterio bruožams apibūdinti skiriama mažiau laiko negu kitiems, todėl jo elgesio priežastys ne visada aiškios. Kita vertus, jis šį kartą režisieriui – tik įvykių katalizatorius.
„ACME Film“ archyvas
Be abejonės, negalima nepaminėti Jennifer Lawrence, kuri šioje juostoje sukūrė vieną ryškiausią praeitų metų antro plano moters vaidmenį. Nervinių sutrikimų bei isterijos priepuolių kamuojama Irvingo žmona Rosalin – labiausiai nenuspėjama juostos herojė, nuolat sugebanti savaime atsidurti įvykių sūkuryje. Didžiausia jos problema – paniška pokyčių baimė. Ji pasiryžusi bet kam, kad jos nusistovėjęs gyvenimas nesikeistų ir visiškai nesvarbu, kad tai nelaiminga pirmiausiai padarys ją pačią. Davidui O. Russellui puikiai sekasi atskleisti jaunos aktorės talentą, o „Wings“ dainos „Live and Let Die“ atlikimas neabejotinai tapo viena įsimintiniausių filmo scenų.
Visiškai kitoks negu jį įpratome matyti, pasirodo Jeremy Renneris, tačiau jau po kelių minučių ima atrodyti, kad jis buvo tiesiog sutvertas mero vaidmeniui. Jo herojus Karmainas Polito puikiai papildo šią juostą, užsimezgusios draugystės tarp Karmaino ir Irvingo atomazga tampa vienu iš daugelio netikėtų siužeto posūkių. Vienas iš tokių, įsimintinas Roberto De Niro pasirodymas, nors aktoriaus vaidmuo trunka kelias minutes, o jo pavardė netgi nenurodoma filmo titruose, Davido O. Russello tikrai negalima apkaltinti vien tik siekiu padidinti filme vaidinančių „žvaigždžių“ kiekį.
Į aštuntojo-devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečių sandūros atmosferą žiūrovus padeda nukelti filmo garso takelis. Čia galima išgirsti visko: nuo Eltono Johno „Goodbye Yellow Brick Road“ iki Tomo Joneso „Delilah“ ir jau minėtų Duke‘o Ellingtono bei „Wings“. Ne ką mažiau įtikina ir vizualinė dalis. Tarsi rūku pripildytos scenos kontrastuoja su ryškiais kostiumais bei įmantriomis šukuosenomis, kuriomis šiame filme gali pasigirti tiek moteriška, tiek vyriška lytis.
„Amerikietiška afera“ – kupina satyros stilinga tragikomedija, kurioje FTB operacija Davidui O. Russellui tampa tik priemone parodyti išlikimo meno ypatumus aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje.
Filmo „Amerikietiška afera“ anonsas:
