fbpx
Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, Repertuaro filmai

„Amžinai stilingos“ – nesibaigianti savęs atradimo ir pažinimo kelionė

Kadras iš filmo „Amžinai stilingos“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Amžinai stilingos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Debiutinis Linos Plioplytės ilgametražis dokumentinis filmas „Amžinai stilingos“ (Advanced Style, 2014) – šiltas ir spalvingas koliažas, kviečiantis į gyvenimą pažiūrėti brandžių, artistiškų, stilingų Niujorko damų žvilgsniu. Jos gali pasigirti ne tik įspūdingu nugyventų metų skaičiumi (vyriausiai filmo herojei – 95-eri), bet ir neblėstančiu kūrybiniu polėkiu, aštriu protu, šmaikštumu ir, žinoma, puikiu stiliaus pojūčiu.

Filmas, atsiradęs kaip natūrali vyresnio amžiaus stileivas fotografuojančio Ari Setho Coheno tinklaraščio ir knygos tąsa, užkrečia savo pozityvumu ir puikiai veikia kaip terapinė priemonė visiems, bijantiems senatvės. Jo pagrindinė mintis nepalieka abejonių – senti galima ne tik kad oriai, bet ir labai smagiai. Amžius – ne priežastis save padėti į lentynėlę ar įsprausti į rėmus. Atvirkščiai – būtent su metais ateina patirtis ir drąsa pagaliau priimti save tokį, koks esi. Gyvenimas – šioms įkvepiančiu pavyzdžiu tampančioms damoms – nesibaigianti savęs atradimo ir pažinimo kelionė. Jos drąsiai laužo jaunystę garbinančios, vietos kitoniškumui ir individualumui nepaliekančios mados industrijos primestus stereotipus. Jei reikėtų jas apibūdinti vienu žodžiu, pavadinčiau jas visų pirma ne stilingomis, bet laisvomis. Ir tai, ko gero, būtų didžiausias komplimentas.

Amžinas stilius, Advance Style
Kadras iš filmo „Amžinas stilius“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Net jei nesate iš tų žmonių, kurių širdys pradeda plakti greičiau išvydus įdomios tekstūros ar neįprasto kirpimo rūbą, net jei kartais su nostalgija prisimenate mokyklos laikus, kai uniforma buvo universalus atsakymas į klausimą „Ką reikės rengtis šiandien?“, šis filmas vis viena gali ši tą jums pasiūlyti. Taip, jame matome ekscentriškas moteris, kurios savo išvaizdai skiria neproporcingai daug dėmesio ir laiko. Tačiau rūbai ir aksesuarai nėra būdas patenkinti tuštybę ar pretekstas palengvinti piniginę – tai saviraiškos priemonė. Tai savotiškas menas, liudijantis neblėstantį entuziazmą žaisti, gyventi, atrasti ir kurti grožį kasdienybėje.

Ko gero, didžiajai daliai publikos pakaks vien šių išskirtinių asmenybių portretų, nutapytų stambiais ryškiais potėpiais. Visgi tie žiūrovai, kurie dokumentiniame kine ieško subtilesnių įžvalgų ir gebėjimo prasiskverbti į gilesnius asmenybės klodus, gali likti šiek tiek nusivylę. Filmuojamos nuostabios damos yra įpratusios vaidinti ir žaisti savo pačių įvaizdžiais. Tačiau kas slypi po ilgomis oranžinėmis blakstienomis, rožiniais plaukais, didžiuliais karoliais ar skulptūriškomis skrybėlėmis? Žiūrovui jos duoda daug – bet nepavyksta atsikratyti jausmo, jog daugeliu atveju tai tik dekoras ir barokiškai puošni išorė. Jų taiklios ir šmaikščios frazės kartais atrodo iš anksto paruoštos. Jos prajuokina, bet kartu susidaro įspūdis, jog matai iš anksto apgalvotą ir surepetuotą spektaklį. „Amžinai stilingose“ gražiausi ne ekstravagantiški padurkai, bet trapumą ir pažeidžiamumą atskleidžiantys momentai. Kurių, deja, nėra daug.

Kadras iš filmo „Amžinai stilingos“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Amžinai stilingos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žiūrint filmą galvoje sukosi daugybė alternatyvių kelių, kuriais kūrėjai galėjo pasukti. Galbūt buvo galima susitelkti į keletą portretų. Gilus žvilgsnis beveik visada pasiteisina – kokybė laimi prieš kiekybę. Septynios „Amžinai stilingos“ herojės pakankamai skirtingos, tad labiau išryškinus jų individualumą, tam tikrus pasaulėžiūrų skirtumus ir iš to kylantį konfliktą (kurio užuomazgų išties matome) buvo galima gerokai pakelti filmo kokybę. Filme galima užčiuopti bandymų kurti vientiso naratyvo nesiejamus pasakojimus struktūrinantį ritmą, tačiau jį sugriauna nebūtini pasikartojimai bei epizodiškai paliečiamos, tačiau rimčiau neanalizuojamos įvairios skirtingos socialinės temos ir klausimai.

Tad, galiausiai, „Amžinai stilingos“ šiek tiek slysta paviršiumi. Bet, žinoma, kai paviršius toks žavus ir žaismingas, net ir kritikui gali kilti noras padėti į šalį savo plunksną. Arba įsisegti ją į skrybėlę.

Filmo anonsas:

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.