fbpx
Filmų apžvalgos

Anderseniškas filmas „Viešbutis „Grand Budapest“

Kadras iš filmo „Viešbutis „Grand Budapest“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Viešbutis „Grand Budapest“
„Du Kine“ archyvas

„Tai nėra pats geriausias W. Anderseno filmas“, „Na, žinai… Viskas tas pats“, – taip prieš filmo „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2013) seansą man sakė draugė. Ir ką ji galvojo? Kad, jei tai nėra pats geriausias W. Anderseno filmas, aš, atvirai jo kūrybai meilę deklaruojanti, imsiu ir neisiu?

Įdomu, o kas yra geriausias W. Anderseno filmas? Manote jis nesukurs nieko geriau? O man kiekvienas jo filmas – toks pats ir kitoks. Na, žinote, anderseniškas. Juostoje „Viešbutis „Grand Budapest“ nėra nieko naujo: tos pačios ryškios spalvos, tas pats preciziškas, dinamiškas ir visus akimirkos absurdus fiksuojantis filmavimas, animaciniai elementai, aktoriai, juokinga ir tuo pačiu sielos užkaborius paliečianti istorija ir… Kaip gi be šmaikštaus pasakotojo. Tai taip, pripažįstu šiuo atveju viskas tas pats. Bet ko kito, einantys į W. Anderseno kūrinio peržiūrą, gali tikėtis? Jis turi stiprų, įsimenantį bruožą. Ir tai žavu!

Apie ką gi filmas? Apie garsų, kadaise didingą viešbutį „Grand Budapest“. Istorija pradedama šeštajame dešimtmetyje. Talentingas, po to įvertintas, smalsus rašytojas Stefanas Zweigas susipažįsta su šio viešbučio savininku, kuris ir papasakoja ne tokią didingą, bet spalvingą šio viešbučio istoriją. Pagrindinis pasakotojas – jaunasis rašytojas, kurį vaidina Jude`as Law, tačiau dažnai pasakojimo vadeles į rankas perima dabartinis viešbučio savininkas ponas Mustafa (F. Murray Abraham). Atrodo, bandant narplioti istoriją viskas atrodo painu. Pabandome.

Kadras iš filmo „Viešbutis „Grand Budapest“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Viešbutis „Grand Budapest“
„Du Kine“ archyvas

Mustafos istorija žiūrovą nukelia į 1932 m. Zubrovką, kuomet jis atsirado „Grand Budapest“ viešbutyje ir užmezgė mokinio-mokytojo santykius su senyvų moterų liūdnų dienų praskaidrintoju, darbščiuoju, precizišku ir geriausiu „Grand Budapest“ viešbučio darbininku ponu Gustavu. Aktorius Ralphas Fiennesas sukūrė įtaigų, išsiskiriantį ir labai stipriai, bet, tikriausiai, ir skaniai kvepiantį personažą. Tokią asmenybę, kuri čia pat gali cituoti meilės poemas ir riebiai nusikeikti. Mustafos ir Gustavo draugystė sustiprėjo tuo metu, kai po vienos pagyvenusios moters mirties ponui Gustavui atiteko renesanso epochos paveikslas. Po šio įvykio įsisuka karuselė, kurioje įvyksta daug: atrandama gyvenimo meilė, aplink daug melagysčių, žmogžudysčių ir, žinoma, žiema. Šioje istorijoje ar istorijose apstu juodo humoro, makabriškų, bet preciziškai atliktų scenų ir puikios vaidybos. Skirtingus, caharakteringus ir kartais tik epizodinius vaidmenis sukūrė daug gero aktoriaus vardą užsitarnavusių asmenybių: Tilda Swinton, Edwardas Nortonas, Willemas Dafoe, Adrienas Brody ir kiti W. Andersono filmuose sutinkami veidai. Manau, kad visų jų sukurti personažai taip pat galėtų turėti po sau skirtą filmą.

Pabrėžiu, kad viskas nėra – „gaudo-bėga“. 1932-ieji buvo bene paskutiniai metai, kuomet viešbutis „Grand Budapest“ klestėjo. Kas dar vyko? Zubrovka buvo prie karo slenksčio. Ar tai brukama žiūrovui į akis? Ne. Net patys personažai, jog vyksta neramumai, supranta tik tuomet, kai išėję iš viešbučio ir važiuodami traukiniu pamato kareivius ir dingteli: „Aaaa, teisingai…“. Apie prasidėjusį karą taip pat neužsimenama. Paskutinėse filmo scenose galima pamatyti jau okupuotą viešbutį, apipuoštą kariuomenės atributais. Nors tai tiesiai šviesiai nepasakoma ir į akis nebrukama, tačiau galima pamatyti ir suprasti, kokią įtaką karas turėjo ne tik viešbučiui, bet ir šaliai, žmonėms.

Taigi pasakojimas, vėl gi – anderseniškas, jei norėsi, galėsi juoktis, jei norėsi – galėsi liūdėti, o jei norėsi – galėsi pajausti visą jausmų puokštę. Nežinau, kaip baigti ir apibendrinti šį ganėtinai atvirą žavėjimąsi šiuo filmu. Galbūt tai, kad seanso metu niekas netraškino spragėsių (pabrėžiu, kad seansas vyko komerciniame kino teatre) – geriausias ir jokių argumentų nereikalaujantis įvertinimas.

Gražaus ir anderseniško žiūrėjimo!

Filmo anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.