Andrė Balžekienė apie „Kiną po žvaigždėmis“: esame gero kino festivalis po atviru dangumi

Kaip ir kitiems Lietuvoje esantiems kino teatrams, taip ir „Pasakai“ pandeminiai metai buvo nelengvi. Griežti apribojimai ir negrįžtantys į kino sales lankytojai vis dar kelia daug rūpesčių.

„Nežinau, kaip atlaikytume dar vieną karantiną, kurio metu kino teatrai būtų uždaryti“, – teigia „Pasakos“ direktorė Andrė Balžekienė.

Tačiau nepaisant pandemijos sukeltų rūpesčių ir iššūkių, kino centras jau 12-tą kartą organizuoja vilniečių pamėgtą vasaros kino projektą „Kinas po žvaigždėmis“. Valdovų rūmų kieme vykstančios kino peržiūros kvies lankytojus – tik turinčius galimybių pasus – pažiūrėti Weso Anderseno, Wong Kar-Wai`jaus, Thomas Vinterbergo ir kitų režisierių darbus. Laukia net penkios premjeros.

Kaip sekėsi „Pasakai“ išgyventi karantiną? Pasistatėte naują kino teatrą, gal viskas nebuvo taip ir blogai?

Pirmas karantinas nuo antrojo labai skyrėsi. Jis buvo lengvesnis. Prieš jį viskas veikė, viskas buvo gerai ir jis buvo ženkliai trumpesnis nei antrasis, kuris truko pusę metų. Jis buvo sunkus visais atžvilgiais. Buvo tikrai nelengva.

Kino teatrui „Pasakai“ sekėsi ne puikiai, kaip ir kitiems kino teatrams. Jie prarado visas savo pajamas ir negavo už tai jokių kompensacijų. Vienintelės, kurias gavo, buvo darbuotojų užmokesčio, kaip prastovų, kompensavimas.

Darbuotojai yra viena, bet yra kino teatro patalpų nuoma ir kt. Nežinau, kaip atlaikytume dar vieną karantiną, kurio metu kino teatrai būtų uždaryti.

Visi kino teatrai, manau, dėl esamos situacijos stipriai susivienijo. Nuolatos kalbėdavomės, kartu rengėme diskusijas, atlaisvinimų siūlymus Vyriausybei, kaip padėti žiūrovus grąžinti į kino sales. Bendromis pajėgomis pasiekėme, kad kino teatrai nebūtų priskirti prie renginių kategorijos. O tai reikštų, kad juos būtų galima atdaryti vėliausiai nei kitas kultūros įstaigas. Padarėme gerų dalykų, bet per mažai. Kol kas visi veikiame su didžiuliais ribojimais. Žiūrovai į kino sales dar negrįžo.

Kodėl Vyriausybė nekreipia daug dėmesio į jūsų siūlymus, pakeitimus, neatlaisvina suvaržymus? Kinas yra vienas ir būdų atsipalaiduoti, žmonėms būtų proga prasiblaškyti. Kokios priežastys?

Manau, viena priežasčių yra nepakankamas kultūros vertinimas ir jos ignoravimas. Nes kitų kaip ir nėra. Pateikėme visus svarbiausius tarptautinius tyrimus apie kino teatrų saugumą dėl jų dydžio, ventiliacijos. Daugybėje šalių per COVID-19 pandemiją jie nebuvo uždaryti, veikė su ribojimais. Tikriausiai, kad kultūra tikrai nėra prioritetas. Kaip būtų Lietuva šalies ar tarptautiniame kontekste nuskambėjusi, jei būtų paskelbus, kad po karantino pirmus atidarys muziejus, bibliotekas ir kino teatrus, bet Vyriausybė pirmiausiai atidarė kirpyklas.

Prieš keletą savaičių įvyko akcija, kuomet visi kino teatrai sutartinai vieną dieną nedirbo. Kokie atgarsiai, kas nors atkreipė dėmesį, kažkas pasikeitė?

Gavome atsakymą į savo protestą, kurio paskutinės eilutės skambėjo maždaug taip – maistas jums nėra būtinas, gėrimų ir maisto poreikis nėra esminis kino teatrams. Protesto akcija gal atkreipė žiniasklaidos ar žmonių dėmesį, bet politikai kultūrą ignoruoja toliau.

Kaip ir sakėte, dabar žmonių kino salėse nėra daug. Kokios buvo žmonių reakcijos, kai buvo atidaryti kino teatrai. Gal buvo labai pasiilgę, ar į juos ėjo vangiai?

Kai kino teatrai buvo atidaryti, platintojai ir kino rodytojai gražiai susivienijo. Sutapo, kad tuo metu vyko „Oskarų“ apdovanojimai. Platintojai patikėjo kino teatrais bei žiūrovų kino išsiilgimu ir leido kine rodyti „Oskarais“ apdovanotus filmus: „Tėvas“, „Klajoklių žemė“, „Perspektyvi mergina“ ir kitus.

Žiūrovai tikrai ėjo žiūrėti šių filmų. Tokį lankomumą įprastais metais būtume laikę nesėkme. Kadangi dabartinė situacija yra nauja, nėra su kuo palyginti, taigi viskas buvo gerai. Mūsų kino teatrų salės nėra didelės, todėl „Klajoklių žemės“ seansai buvo išpirkti. Žiūrovai ėjo žiūrėti ir džiaugėsi. Atrodė, kad jie pasiilgo kino. Kai praėjo „Oskarų“ filmų banga, salės vėl ištuštėjo.

Ar per pandemiją buvo kuriami filmai, žmonės gali laukti gerų premjerų, ar visgi pasaulyje kino pramonė buvo sustojusi?

Buvo nemažai filmų, kurie per pandemiją nebuvo išleisti. Tik neseniai jie pradėjo rasti savo kelią į kino teatrus. Virtualiai vyko Berlyno kino mugė, neseniai vyko Kanų kino festivalis. Neabejoju, kad tų filmų rasis. Tik kad būtų galimybių juos rodyti ir kad būtų pakankamai palankios sąlygos žmonėms ateiti į kino teatrus.

Rudenį turėtų įvykti ir daug lietuviškų premjerų, bet kaip bus – nežinia. Esame naujausio režisierės Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ platintojai. Jis turėjo pasirodyti daug anksčiau, bet dabar numatyta premjera rugsėjo 17 d. Turėtų pasirodyti dar keletas dokumentinių filmų. Žiūrėsime, kaip pavyks juos parodyti.

Kaip pasikeitė platintojų ir pačių kino studijų požiūris į filmų išleidimą internetinėse platformose? Prieš karantiną, kiek žinau, jų pozicija buvo gana skeptiška ir atsargi. Praėjo nemažai laiko, gal dabar yra lengviau gauti filmus ir parodyti juos nuomos platformose internete?

Visi kalba, kad ši situacija pagreitino procesus, kurie vyko ne vienerius metus ir kad sutrumpėjo „langai“ ir platintojai lengviau leidžia filmus rodyti internete.

Neseniai Scarlett Johansson padavė „Disney“ studiją į tesimą, kad jie filmą „Black Widow“ tuo pačiu metu pradėjo rodyti „Disney+“ platformoje ir kino teatruose.  Jos atlygis yra priklausomas nuo kino teatrų pajamų. Aktorės advokatai ir ji pati mano, kad jos atžvilgiu tai buvo nesąžininga. Platforma tiesiog bandė pasididinti savo prenumeratorių skaičių, žiūrovai, kurie būtų atėję į kino teatrus, „numigravo“ į internetą.

Iš vienos pusės atrodė, kad situacija gerės, galėsime žiūrovams pasiūlyti didesnį pasirinkimą žiūrėti tą patį filmą žiūrėti kino teatre ar nuomos platformoje. Bet šis atvejis rodo, kad nėra viskas taip paprasta. Ši situacija rodo, kad kino kūrėjai nėra patenkinti galimybe žiūrovams rinktis.

Kadangi esu dvejose barikadų pusėse, nes turime du kino teatrus ir namų kino platformą, todėl neturiu vienareikšmiškos nuomonės.

Per pandeminius metus pastebėjau, kad žiūrovų požiūris į kino teatrus labai keičiasi. Gal prie to prisideda griežti ribojimai. Nesvarbu, kad kalbame, jog kino teatrai yra saugi vieta, tai grindžiame moksliniais tyrimais. Kadangi jie yra taip ilgai uždaryti ir suvaržyti, tikriausiai žmonių sąmonėje įsirėžia, kad jie yra nesaugi vieta.

O galbūt žmonės suprato, kad gali gyventi ir be kino. Kad yra namų kino platformos, kuriose yra pakankamai daug filmų.

Šis laikotarpis yra pavojingas. Ir jis pavojingas ne trumpalaikėje, o ilgalaikėje perspektyvoje. Apie kino teatrus kalbame ne kaip apie verslo institucijas, bet kaip apie didžiulę industriją, kino istoriją, daugiau nei 100-to metų tradiciją. Juk pirmiausiai režisieriai kuria filmus kino teatrams.

Kokių saugumo reikalavimų imsitės šių metų „Kino po žvaigždėmis“ metu?

Pagrindinė naujovė, į renginį bus galima patekti tik su galimybių pasu. Kaip žmonės susiplanuoja ėjimą į koncertą, taip galima susiplanuoti ėjimą ir į „Kiną po žvaigždėmis“.

Galimybių pasas leidžia turėti daugiau žiūrovų, jiems galima gerti gėrimus, valgyti užkandžius, todėl atmosfera turėtų būti laisvesnė. Nereikės kaukių.

Gal yra suplanuota renginių, ar bus rodomi tik filmai?

Prieš COVID-19 organizuodavome didelius seansus Katedros aikštėje. Pernai nusprendėme jų nedaryti, nes nebuvome tikri, jog galėtume užtikrinti žmonių saugumą. Tai ir šiemet to nedarysime.

Klausiate, ar bus tik filmai? Iš tikrųjų bus net filmai! Bus filmai dideliame ekrane ir bus kartu su auditorija.

Supratome, kad iš principo esame gero kino festivalis po atviru dangumi. Iš šių metų programos tik du ar trys filmai buvo rodyti anksčiau. Manome, kad juos būtų verta pamatyti „Kine po žvaigždėmis“.

Tai filmai „Tėvas“, kuriame vaidina Anthony Hopkinsas, režisieriaus Thomas Vinterbergo „Dar po vieną“ ar smagi ispaniška komedija „Kaimynai“, kurią, manome, pažiūrėjo ne visi, kurie būtų apsidžiaugę ją pamatę.

Kiti filmai yra nauji – „Evakuacija“, kuri buvo pristatyta Tribekos kino festivalyje, niekur dar nerodytas šveicarų filmas „Mano nuostabioji Vanda“, ispaniška komedija „Rozos vestuvės“. Dar rodome itališką dramą, gal komediją, o gal tiesiog filmą apie gyvenimą – „Geriausi mūsų gyvenimo metai“. Repertuare yra tik vieną kartą „Scanoramos“ kino festivalyje parodyta „Tuvė“. Tai filmas apie rašytoją Tuvę Janson, jį rodysime per jos gimtadienį rugpjūčio 9 d. Net penkios premjeros!

Kas paskatino šiemet rodyti net tris Weso Andersono filmus?

Galvojame, būtų smagu dar kartą pažiūrėti režisieriaus kūrybą artėjant jo naujojo filmo „The French Dispatch“ premjerai. Iš tikrųjų jo filmus norėjome parodyti dar pernai rudenį atidarant Paupio „Pasakos“ kino teatrą. Manėme, kad W. Andersonas yra pasakiškas ir būtų labai smagu atidaryti naują kino teatrą su jo retrospektyva.

Kadangi situacija buvo neaiški, tad pagalvojome, kad būtų gaila padaryti tokį ciklą, jei į jį ateitų labai mažai žmonių. Todėl atidėjome jį geresniems laikams. Planuodami šių metų „Kino po žvaigždėmis“ repertuarą pamąstėme, kad dabar yra W. Andersono laikas ir reikia šį ciklą parodyti.

Antroji nedidelė retrospektyva yra skirta režisieriui Wong Kar-wai`jui. Kas paskatino parodyti du šio režisieriaus filmus?

Tai buvo sena mano svajonė. Kartu su programos kuratore Giedre Vyšniauskaite Wong Kar-wai`jų „medžiojome“ seniai. Kartkartėmis žiūrėdavome, gal filmų platintojai kataloge turi jo filmų, ir svajojome, kad vieną dieną parodysime. Pernai buvo restauruotos jo juostos. Sakau Giedrei, kad dabar reikia rimtai pradėti domėtis.

Į programą įtraukėme du jo filmus, o mūsų kolegos kino centras „Skalvija“ rugpjūčio pabaigoje rengs jo retrospektyvą, kurioje parodys penkis filmus.

Bus puiki proga pamatyti du jo žinomiausius filmus „Čunkingo ekspresas“ ir „Meilės laukimas“. Jeigu kažkam patiks, turės galimybę pagilinti savo žinias vėliau.

Yra vienas filmas jūsų programoje, kurio buvimas mane maloniai nustebino, tai – „Vestsaido istorija“. Kaip šis filmas atsirado „Kine po žvaigždėmis“, kas tai per filmas ir kodėl žmonėms verta jį pamatyti?

Visuomet į programą stengiamės įtraukti ir miuziklą. Tokia mūsų tradicija. Geri muzikiniai filmai gražiai žiūrisi Valdovų rūmų kieme ir „Kino po žvaigždėmis“ ekrane. Galvojome, koks galėtų būti miuziklas šiais metais.

Ir pirmą kartą pasiteiravome pačių žiūrovų. Socialinėse medijose paklausėme, kokį miuziklų jie norėtų pamatyti. Dauguma žmonių norėjo „Vestsaido istorijos“.

Sutapimas, filmas švenčia 60-ies metų jubiliejų, o režisierius Stevenas Spielbergas padarė jo perdirbinį, kuris turėtų šiais metais pasirodyti. Tai yra klasikinė Romeo ir Džiuljetos istorija tarp Niujorko gaujų, kad tos dainos yra žinomos, tai yra daugiausiai istorijoje apdovanojimų pelnęs miuziklas.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas