fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

Andreaso Dreseno filmų retrospektyva: „Vasara Berlyne“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“ „Vokiško kino dienų“ archyvas
Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“
„Vokiško kino dienų“ archyvas

Vasaros šiluma alsuojančios naktys, leidžiamos balkone gurkšnojant vyną, klegant ir krečiant pokštus, labiau tinkamus paauglėms, o ne subrendusioms moterims – tokias Nikės ir Katrinos naktis regime Andreaso Dreseno komiškoje dramoje „Vasara Berlyne“ (Summer in Berlin, 2005). Deja, visi žinome, kad vasaros naktys trumpos. O dienos, kad ir saulėtos, sugrąžina įprastą rutiną.

Pagyvenusiais žmonėmis besirūpinanti socialinė darbuotoja Nikė (Nadja Uhl) lanko savo klientus, prausia juos, tvarko namus, atsakinėja į tuos pačius absurdiškus klausimus, balsu skaito meilės romanus. Bedarbė išsiskyrusi dvylikamečio paauglio motina Katrina (Inka Friedrich) ieško vitrinų dizainerės darbo. Deja, simpatiška, adekvatų išsilavinimą ir patirtį turinti moteris ne itin paklausi darbo rinkoje. Jai 39 metai ir, kad ir kaip absurdiškai tai atrodytų, tenka nuolat išgirsti, jog yra tiesiog per sena.

Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“ Šaltinis – berlin1.de
Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“
Šaltinis – berlin1.de

Nikė ir Katrina – kaimynės bei artimos draugės. Tačiau jų nusistovėjusį gyvenimo ritmą sudrumsčia Katrin vos nepartrenkęs vairuotojas Ronaldas (Andreas Schmidt). Nikė, pasirodo, vis dar svajoja apie ją iš kojų išversiantį šaunų vaikiną ir pajutusi simpatiją Ronaldui bando save įtikinti, jog toks šis ir yra. Paaiškėja, kad moterų draugystė paremta trapiu balansu – Ronaldo atsiradimas iškelia į paviršių abiejų draugių nesaugumo jausmą.

Rolandas – tuščias, ne itin protingas, pasipūtęs, kiekvienai kelyje sutiktai moteriškos lyties būtybei likimo dovana besijaučiantis netikėlis. Kaip bebūtų keista, filme matomos moterys tokias jo prielaidas savo elgesiu patvirtina. Galime tik spėti kodėl. Ar dėl to, kad kai kurias iš principo traukia niekšeliai, ar dėl to, jog tam tikrame amžiuje prarandama viltis rasti savęs vertą žmogų. O gal dėl visko kaltas tiesiog geras seksas?

Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“ Šaltinis – breitwand.com
Kadras iš filmo „Vasara Berlyne“
Šaltinis – breitwand.com

„Vasara Berlyne“ – ritmingas filmas, kuriame randame ir tragedijos, ir komedijos, ir absurdo potėpių. Jame paliečiama daug svarbių temų: matome negebėjimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, bėgimą nuo problemų, užuot jas sprendus, destruktyvias priklausomybes (alkoholis, ateities neturintys santykiai). Visgi, nors šie sudėtingi klausimai įausti į pasakojimo naratyvą, tai jokiu būdu nėra tiesiog filmas apie alkoholizmą, destruktyvius santykius ar darbo rinkos problemas. Tai filmas apie Nikės ir Katrinos gyvenimus, filmas, kuriame regime atpažįstamus žmones, o ne atpažįstamas klišes. Viena stipriausių Andreaso Dreseno kuriamo kino savybių – pagarba ir atidumas personažų charakteriams bei istorijoms, gebėjimas ne tik stebėti, bet išties matyti žmogų.

Kaip ir kituose Andreaso Dreseno darbuose, šiame taip pat nevengiama ir socialinės kritikos. Prisiliečiama prie nereikalingų žmonių temos. Prieš žiūrovų akis iškyla Vokietija, šalis, kurioje asmens „paklausą“ lemia tai, kiek jam metų, iš kokio regiono jis yra kilęs. Tačiau ši kritika subtili, labiau nujaučiama, nei tiesmukai deklaruojama. Ji nepersunkia ir neužgožia individualių Nikės ir Katrinos istorijų abstrakčiomis generalizacijomis.

„Vasara Berlyne“ – sklidinas šviesos ir ironiškos muzikos filmas, kurio neskubi pasakojimo maniera, pauzės palieka daug erdvės kvėpuoti, leidžia pabūti išties arti personažų. Tokiu būdu suteikiamas šansas jei ne juos pamėgti, gal net nebūtinai suprasti, bet tiesiog pažinti ir priimti – kaip priimame gyvenime sutiktus žmones – tokius, kokie jie yra.

Filmo seansai:

03.10 16.50 val., Vilnius, SKALVIJA

03.18 20.00 val., Kaunas, ROMUVA

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.