Org. archyvas
Animacija yra savarankiška ir nepriklausoma medija, viena iš trijų kino rūšių. Kitaip tariant, animacija – priešingai, nei dažnai teigiama lietuviškų kino teatrų filmų aprašymuose – nėra žanras. Dar daugiau, animacija nėra lengvabūdė pramogos forma, skirta išskirtinai vaikams. Laimei, šis „animacijos kaip žanro“ neteisingas supratimas kasmet vis labiau nyksta. Daugėja kūrinių, įrodančių, kad ši kino meno forma gali perteikti rimtas istorijas. Todėl šiam klausimui šioje tekstų serijoje daugiau dėmesio neskirsime. Galiausiai, jei įpusėjus trečiajam antrojo tūkstantmečio dešimtmečiui vis dar tikima, kad animacija skirta tik vaikams, vargu ar papildomi argumentai ką nors pakeis.
Taigi, animacija kaip medija yra priemonė pasakoti įvairiausias istorijas skirtingoms auditorijoms. Dabar pažvelkime, kaip animacija įgyvendinama technologiniu požiūriu. Pirmiausia verta atsigręžti į svarbiausią lietuvišką kino dokumentą – Lietuvos kino centro (LKC) taisykles. Jose animacija apibrėžiama taip: „4.1. Animacinis filmas – tai filmas, kai, taikant animacijos kūrybos techniką, sukuriama objektų gyvybės ir (arba) judesio iliuzija; kadrai pateikiami sekoje toje pačioje erdvėje, o kiekvienas kadras yra sukuriamas, o ne fiksuojamas realiu laiku.“
Šio teksto kontekste, svarbiausia animacijos apibrėžimo dalis yra teiginys, kad kiekvienas kadras yra sukuriamas. Būtent tai iš esmės atskiria animaciją nuo vaidybinio ir dokumentinio kino, kuriuose vaizdas yra fiksuojamas realiu laiku. Dar svarbiau – ši nuostata išryškina esminę animacijos savybę: animatoriaus kūrybinį indėlį.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kad šį indėlį reikia pabrėžti. Tačiau tai susiję su paplitusiu klaidingu požiūriu, jog animacija yra bet koks automatiškai sugeneruotas vaizdas. Kitaip tariant, „animacijos“ etiketė dažnai klijuojama viskam, kas nėra nufilmuota.
Toks grupavimas yra tiek pat logiškas, kiek bet kokį telefonu nufilmuotą draugų maivymąsi vadinti vaidybiniu filmu, o saugumo stebėjimo kamerų įrašus – dokumentika. Pats technologinis gebėjimas sugeneruoti ar atvaizduoti judantį vaizdą dar nesukuria kinematografinio meno. Tam yra būtinas kūrėjas.
Šią problemą aiškiai apibrėžia ir prestižinis Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis. Jo taisyklėse nurodoma, kad į konkursinę programą gali būti priimtas tik toks animacinis filmas, kurio kiekvienas kadras yra sukurtas kūrėjo – animatoriaus.
Taigi, animacija gimsta iš interpretacijos. O jei judesys sukuriamas ne animatoriaus, o matematinių modelių pagrindu, tuomet kalbame apie simuliaciją. Neatsitiktinai tokios simuliacijos – pavyzdžiui, transporto ar architektūrinių konstrukcijų avarijų modeliavimas – gali būti naudojamos kaip įrodymai teismuose. Pastaraisiais atvejais tai, kad rezultatas nėra kūrybinės interpretacijos produktas, ir yra svarbiausia tokio audiovizualinio reginio savybė. Beje, ši riba tarp animacijos ir simuliacijos šiandien tampa dar aktualesnė dėl generatyvinio dirbtinio intelekto (DI) plėtros. Nors DI gali kurti vizualiai įtikinamus, į animaciją panašius vaizdus, pats savaime jis dar nesukuria animacijos kaip meno formos. Be kūrėjo ir jo interpretacijos animacijos reiškinys neegzistuoja.
Galiausiai prieiname prie animacijos technikų. Kadangi animacijai būtinas kūrėjas, egzistuoja ir specifiniai kūrybiniai procesai, kuriais jis naudojasi. Skirtingi būdai sukurti judesio iliuziją yra grupuojami į vadinamąsias animacijos technikas. Atskirai svarbu pabrėžti, kad „technika“ animacijoje reiškia ne tik metodą, bet ir kryptingą kūrybinį veiksmą. Kitaip sakant, animacija visada yra sąmoningo ir tikslingo kūrybinio darbo rezultatas, kuriam yra būtina turėti specifinių žinių ir įgūdžių. O jei dar paprasčiau – animaciją kurti nėra taip jau paprasta.
Šiandien animacijos teorijoje išskiriamos keturios pagrindinės animacijos technikos (su daugybe jų pogrupių): stop kadro (angl. stop motion), CGI (angl. Computer Generated Imagery, liet. kompiuteriu sugeneruotas vaizdas), tradicinė animacija ir kompiuterinė 2D animacija.
Kiekviena iš šių technikų pasižymi savitu kūrybiniu procesu. Dėl šios priežasties animatoriai, dirbantys vienoje srityje, dažnai negali lengvai persiorientuoti į kitą be papildomo pasirengimo. Todėl terminas „animacijos technika“ vartojamas siekiant pabrėžti, kad kalbama ne tik apie rezultatą, bet ir apie specifinį kūrybos bei gamybos procesą.
Tolimesniuose šios serijos straipsniuose kiekviena technika bus aptarta atskirai – pristatant jos unikalų kūrybinį procesą ir glaustai atskleidžiant jos „supergalias“, leidžiančias pasakoti istorijas taip, kaip to negali jokia kita kinematografinė forma.
Taip pat siekiama padėti skaitytojams geriau pažinti ir įvertinti kūrybinį darbą, kurį įdeda skirtingų sričių animatoriai, kurdami nepakartojamus, žiūrovais sujaudinančius kinematografinius kūrinius.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
