fbpx
Filmų apžvalgos, Naujienos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Anon“ = non (apžvalga)

Kadras iš filmo „Anon“
„ACME Film“ archyvas

Lietuviškame ,,Netflixe“ taip ir (kol kas?) nepasirodęs, „Anon“ vis tik debiutavo būtent šioje internetinėje platformoje, po truputį krypstančiai prie žanrinių filmų (bei serialų), ypač pabrėžiant mokslinę fantastiką. Po paskutinio puikaus „Sunaikinimo“ (Annihilation, 2018), publika su susidomėjimu laukė „Anon“ (2018) – iš pirmo žvilgsnio daug žadančio mokslinės fantastikos trilerio apie anoniminę žudikę, įsibraunančią į žmogaus matymo sistemą (įsivaizduokite itin modernius „Google Glass“) ir vagiančią ar net keičiančią žmogaus asmens duomenis. Kuo didesnis filmo potencialas – tuo smarkesnė reakcija. Ir šįkart ji labai smarkiai bloga.

Režisierius atsiviliojo puikius aktorius, todėl nenuostabu, jog šie atlieka savo darbą tinkamai. Bet ką jie atliks, jei veikėjų charakteriai plokšti it pagrandukas? Clive Oweno veidas tiesiog sukurtas distopijoms. Kupinas nerimo ir vilties, žmogiškų kluptelėjimų ir ryžtingo charakterio (žr. „Žmonių vaikai“ / Children of Men, 2006) Ir deja, jo potencialas paskęsta „Anon“ beveidžių veikėjų jūroje. Programinis kodas, naudotas kuriam nors iš filmų specialiųjų efektų, yra labiau išvystytas nei C. Oweno veikėjas Solas. Amandos Seyfried vaidinama paslaptingoji Anon – lygiai tokia pat blanki. Gal toks sumanymas, sakysit – juk veikėja anonimė. Žinoma. Bet paslaptingi ir sunkiai perprantami veikėjai reikalauja daug daugiau išvystyto charakterio. Quentino Dupieuxo filmo veikėja padanga žudikė (tikrąja to žodžio prasme) irgi labai anonimiška žudikė. Bet mieliau žiūrėčiau į žudančią padangą nei į Anon. Padangos gyvenimas įdomesnis.

Kadras iš filmo „Anon“
„ACME Film“ archyvas

Panašiomis problemomis pasižymi ir filmo režisūrą. Istorija pasakojama netolygiu ritmu, filme daug reikšmės neturinčių pauzių, dramatiškų nutylėjimų, didingų kadrų. Šie atrodo pakankamai patraukliai. Tikriausiai todėl filmo anonsas leido tikėtis neblogo reginio – sustabdžius kelis kadrus, kelias scenas – jos atrodo įtraukiančiai. Kaip ten bebūtų, kinematografija negali išgelbėti „Anon“.

O gal bent idėja gera ir dialogai šmaikštūs? Dialogai filme tik tam, kad perpasakotų žiūrovui, kas vyksta ir ką reikia matyti. O idėja kažkur anapus. Galima sakyti, jog pagrindinė mintis yra tokia: reikia branginti tikrovę ir prisiminimus, o ne elektroninius failus ir duomenis, kurie priklauso ne jums, o kaupimo įmonėms. Po „Cambridge Analytica“ skandalo tokias minimalistines išvadas visi pasidarė patys. Dauguma pasidarė ir iki skandalo. „Anon“ giliau nekapsto, todėl tikslinė auditorija lieka neaiški – turinys lyg ir suaugusiems, bet pritaikyta ne lyg vaikams.

Gal viskas nebūtų taip blogai, jei Andrew Nichollas nebūtų sukūręs vieno geresnių mokslinės fantastikos filmų – „Gatakos“ (Gattaca, 1997)? Gal būtų bent smalsu, jei filmo tema nebūtų tokia aktuali, bet neišpildyta? Gal tai net būtų žiūrimas pramoginis filmas, jeigu veikėjai rūpėtų žiūrovams? Tiek daug „gal“, tad pasiūlysiu vieną tvirtą „ne“ – nežiūrėkite šio filmo. Beje, parašykite, jei jums patiko „Anon“. Man įdomu, kodėl.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.