„Man laipiojimas ant stogų suteikia vidinės ramybės. Pagrindinis variklis – išsikelti sau misiją užlipti. Tuo metu būna daug adrenalino, bet po to viskas nurimsta – pakvėpuoji ir supranti, kad padarei kažką gero“, – sako Jonas, jau septynerius metus kartu su bendraminčiais užsiimantis laipiojimu stogais.
Jis stogų nekolekcionuoja, tačiau į įdomesnes vietas kartais atsiveda draugus ir dalijasi vaizdais bei patirtimi. Jono ir jo bičiulių – Roko, Huberto bei Mariaus – siekis pabėgti nuo kasdienio chaoso ir atrasti laisvės pojūtį atsispindi režisierės Kristinos Savickaitės dokumentiniame filme „Antrasis miestas“ (2025). Filmo nacionalinė premjera įvyko šių metų sausį Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje.
Nuo balandžio 10 d. filmas kartu su kitais lietuvių autorių trumpametražiais darbais pasirodys kino teatruose programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“. Vienas iš filmo herojų – Jonas – papasakojo, kas jį traukia ant stogų, kaip atrodo ši veikla ir ką apie ją mano artimieji.
Visų pirma, kaip jūs save vadinate? Ar esate sugalvoję pavadinimą šiai veiklai?
Mums tai labai paprasta veikla, net neišskiriame jos. Tiesiog, jeigu neturime ką veikti ir spontaniškai nusprendžiame užlipt ant stogo, tai ir užlipame.
Kodėl apskritai pradėjai laipioti ant stogų ir gal pameni, koks buvo pats pirmasis?
Buvau sugalvojęs į šį klausimą atsakyti taip:
žuvytė plaukia
bet jai pabodo
užsimanė ji didesnio grobio
ir staiga kažkas iššoko
nuogas žmogus, prisidengęs veidrodžiu
ir dar šoko jis nuo stogo
man plaukti pabodo
O šiaip, buvau mažas, gal trylikos metų. Užlipau ant netoli mano namų buvusio apleisto pastato stogo. Tada supratau, kad man tiesiog labai smagu būti ten, tad pradėjau dažniau ant to stogo lipti. Tuomet težinojau tą vieną vietą, ir man jos kuriam laikui užteko. Bet po to supratau, kad ant stogų užlipti galiu bet kur.
O kas tave labiausiai žavi lipant ant stogų?
Myliu riziką (juokiasi).
Aukščio riziką? Nelegalumo riziką?
Visos jos susideda. Kai žinai, kad kažko negalima, tai labiausiai to ir norisi.
Bet turi aukščio baimę?
Turiu. Bet lipu per save. Manau, kad visi turime tų baimių, tiesiog kartais jos yra stipresnės, kartais – mažesnės. Ir kuo labiau užsiimi ta sritimi, kuri susijusi su baime, tuo mažiau bijai, nes savimi pasitiki vis labiau ir labiau. Juk šiaip mes mokam statyti koją po kojos, mokame peršokti kažką, pavyzdžiui, jei tai būtų bala – lengvai peršoktume. Bet jei būtų dešimties metrų gylio atstumas, koks mažiukas tarpas tarp stogų, – jau iškart mums imtų drebėti kojos. Bet čia turi šiek tiek perlaužt save, pasakyti sau: ei, viskas gerai.
O kaip atradai tą kompaniją, kurią regime Kristinos Savickaitės filme? Ar jūs esate draugai su Hubertu, Roku ir Mariumi?
Aš gyvenu šalia miško, tad kai man kas nors neaišku, išeinu pasivaikščioti. Buvo labai saulėta diena, aš vaikščiojau sau vienas, ir man ant galvos nukrito obuolys. Tada pažiūrėjau į viršų, ir mane apakino saulė. Supratau, kad reikia tiesiog ilgiau žiūrėti. Žiūrėdamas supratau, ko man reikia, ir tada sutikau visus, kurių reikia (juokiasi).
O ko reikėjo? Ant stogų jauteisi vienišas?
Ne, aš nesijausdavau vienišas. Tiesiog darai kažką, ir gyvenimas suveda dalykus. Kai darai, ką nori, natūraliai surasi žmonių, kurie irgi tai daro. Mus vienija tas laisvės noras – vis tiek jautiesi kažkiek laisvesnis užlipęs ant stogo. Kartais jautiesi prastai, užlipi ant stogo, ir visa diena šviesesnė pasidaro. Žmonės, kuriuos matote filme, nėra vieninteliai laipiojantys, yra dar didelė dalis žmonių, kurie tuo užsiima. Mus jungia įprasta draugystė, tiesiog dar visi turime šią veiklą – mėgstame laipioti stogais.
Papasakok daugiau apie patį lipimą: kaip tuos kelius ant stogų atrandi?
Įdomiausia dalis gal ir yra ieškoti to kelio. Jis būna arba užslėptas, arba jo prieiga būna apribota nuo žmonių, arba atrodo, kad prieigos iš viso nėra, bet tu pats ją bandai susikurti ar atrasti. Kartais užtenka pravert laiptinės duris ir užlipt laiptais, kartais galima paprastomis kopėčiomis iš lauko pusės, galima pastoliais, galima per stoglangius, galima išorės atbrailomis. Įmanoma ir nuo stogelio ant stogelio, bet čia jau retesnis atvejis, nes ne visi stogai Vilniuje susijungia.
O būna taip, kad eini ir matai kokią potencialią vietelę? Arba esi kitame mieste ir vertini pastatus pagal tai, kaip ant jų užliptum?
Tikrai taip, būna ir užsienyje, ir Lietuvoje. Užsienyje, ypač jei patenki į naują aplinką, būni dar pastabesnis, ir juk visąlaik smagu pamatyti miestą iš kitos perspektyvos, kito taško. Kai sau įrodai, kad gali užlipti ant stogo ir kitoje šalyje, jautiesi dar geriau, visa kelionė pasidaro šimtąkart geresnė.
Ką veikiate ant stogų? Filme „Antrasis miestas“ regime, kad nešiojatės mažas krosneles, verdate kavą, arbatą, valgote, netgi pasitiesiate pledus – atrodote tarsi kokie šiuolaikiniai aristokratai, tik ant stogų.
Mūsų pagrindinė veikla – tiesiog leisti laiką. Tas pats, kas ant pievutės gert arbatą – man, pavyzdžiui, maloniau ją gerti ant stogo. Buvo kilusi mintis kurti viršuje (Jonas studijuoja Vilniaus dailės akademijoje – aut. past.), nes būnant čia, atrodo, smegenys kitaip veikia. Būdavo, seniau ir knygą čia tiesiog paskaitydavau, nes primena jausmą, tarsi būtum parke.
Man laipiojimas ant stogų suteikia vidinės ramybės. Pagrindinis variklis – išsikelti sau misiją užlipti. Tuo metu būna daug adrenalino, bet po to viskas nurimsta – pakvėpuoji ir supranti, kad padarei kažką gero. Atsitrauki nuo kitų minčių, užsimiršti. Šiaip kartais visai įdomu tiesiog sėdėti ant stogo, nieko nemąstyti. Seniau, pavyzdžiui, nežinodavau, kur eiti valgyti: nepatiko, kai apačioje visi matydavo, kaip valgau. Tada supratau, kad tiesiog galiu užlipt ant stogų ir žmonės nebematys manęs valgančio, o dar ir maistas skanesnis atrodys. O tą minėtą variklį gali gyvenime pritaikyti visur: kai žiauriai baisu, turi šokt. Šokti, daryti kažką, ir žiūrėti, kaip gausis – gal susilaužysi koją, o gal ir ne.
Nors dabar esi studentas, bet, kaip pasakoji, stogalipyste užsiimi nuo ankstyvos paauglystės. Natūraliai kyla klausimas, ar tavo tėvai žino, kuo užsiimi?
Nežinau, nebuvo kažkokio esminio momento, kai sakiau, mama, aš lipu ant stogų. Gal nebent išsiduodavau, norėdamas kokią fainą nuotrauką nuo stogo parodyti ar kokį nuotykį papasakot. Bet aš šį užsiėmimą esu sau tarsi normalizavęs, tad atrodydavo normalu ir pasakotis. Aišku, čia prasideda tėvų baimė, nes esi jų vaikas (ir iš jų pusės tai tikrai suprantama), nesvarbu, kiek tikinsi, kad vaikštai atsargiai. Juk visąlaik yra šansas nelaimei, bet, manau, visur gyvenime yra tikimybė – ir šaligatviu einantį tave gali nutrenkti mašina.
Kristinos Savickaitės filme „Antrasis miestas“ matome, kad vieni jūsų veidus rodo, o kiti slepiasi. Nors filmas kurtas ne tiek apie jus, kiek apie santykį su miestu ir laisvės paieškas, vis vien yra nemaža tikimybė, kad jūsų tapatybės atsiskleis, kad kažkas supras, jog šitas vaikinas, kuris ne visai legaliai laipioja stogais, pavyzdžiui, studijuoja su manimi. Ką manote apie tą legalumo ir tapatybės atskleidimo klausimą?
Čia visi labai įvairiai, negaliu už visus atsakyt. Bet, man atrodo, tai turėtų būti normali veikla – nei mes kažkam kenkiame, nei mes kažką žalojame, nei mes vagiame. Jei lipi ant stogo, turi tam tikrus principus, žinai, ką gali daryti ir ko negali. Mes niekados nebandome kenkti kitiems. Nežinau, man visai smagu būtų, jeigu tai legalizuotų: eičiau mieste ir matyčiau žmones ant stogų.
Bet jeigu ši veikla būtų legalizuota, ar stogai vis dar tave trauktų? Juk tos rizikos, to tarsi vieno dedamojo jau nebebūtų…
Čia jau sunkus dalykas, toks paradoksas (juokiasi). Bet vis tiek ne visi ryžtųsi lipti ant stogų. Kita vertus, būtų labai smagu, jei visi ten pakiltų – būtume šiokie tokie bendraminčiai, jausčiausi atviresnis prie jų.
Dabar jūs esate gana jauni: vieni keliauja, kiti studijuoja, jūsų veiklos įvairios. Ar įsivaizduoji save laipiojantį ant stogų net kai suaugsi?
Būtinai, kitaip negali būti. Aš negaliu nuobodžiai sėdėti, man sprogs galva, man reikia visąlaik kažko ieškoti.
Filmas „Antrasis miestas“ kviečia pažvelgti į Vilnių iš kitos perspektyvos – iš viršaus, kur miesto triukšmas nutyla, o mintys tampa aiškesnės.
Balandžio 10–18 dienomis programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ bus rodoma Vilniuje kino teatre „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre, Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžyje įsikūrusiame „Stasys Museum“, Alytaus kino teatre „Dainava“ ir Gargždų kino teatre „Minija“, o nuo balandžio 20 d. bus prieinama „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Programą skirtinguose miestuose lydės susitikimai bei pokalbiai su filmų kūrėjais.
Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva „Trumpas kinas“ buvo pradėta 2019-aisiais, siekiant populiarinti trumpojo kino žanrą ir pristatyti aktualias, žiūroviškas programas kino teatrų repertuaruose. Programos „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ rodymą remia Lietuvos kino centras, partneris – LRT Epika.
Daugiau informacijos apie programą ir filmų seansų tvarkaraštis: www.lithuanianshorts.com