fbpx
Festivaliai, Kino pavasaris

Antikoroninis TOP: ką šiemet žiūrėti „Kino pavasaryje“?

„Kino pavasaris 2021“

Antras kartas kaip Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ patirsime namuose. Koks jis bus ir kokių įspūdžių atneš, kol kas galime tik paspėlioti. Kovo 18-jai artėjant vis labiau, skubame pasidalyti labiausiai laukiamų filmų rekomendacijomis.

„Toro“, rež. Quentin Dupieux, 2020, Prancūzija

Auksė Podolskytė: Kas pernai nesupratot „Zomšos“, šiemet galit mėginti su „Toro“. Nuojauta kužda, kad šįkart Dupieux siūlomas absurdas bus prieinamesnis, tačiau ne mažiau stilingas ir muzikalus (šiam garso takelį kūrė „Metronomy“).

Gabrielė Norkūnaitė: Niekas kitas nemoka taip sužmoginti daiktų ar gyvūnų kaip Q. Dupieux: tai ir padanga-žudikė, ir bendraujantis zomšinis švarkas, o šįkart – milžiniška, simpatiška musė. Ar ji – sustabarėjimo simbolis, ar kritika skubiam gyvenimui? Atsakymų tikriausiai negausite net po filmo, tačiau užsitikrinsite smagiai praleistas valandas ekscentriškose fantazijose.

Donatas Mincė: Režisierius Quentin Dupieux, sukūręs komedijas „Naktis nuovadoje“, „Blogi mentai“ ar legendinę „Padangą“ sugrįžta! Greičiausiai sakysite, kad tai jau kažkur matėte, pavyzdžiui, komedijose „Bilas ir Tedas“ ar „Bukas ir Bukesnis“, tačiau filmo absurdiškumu greičiausiai mėgausitės, o jei ne, po filmo sakysite: „KĄ AŠ ČIA MAČIAU?“ ir rekomenduosite draugui, kuriam patinka tokio tipo kinas.

„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“, rež. Radu Jude, 2021, Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija

Alisa Žarkova: Rumunų režisierius Radu Jude yra neabejotinas Berlynalės numylėtinis, todėl nieko, keisto, kad naujausias jo filmas provokuojančiu pavadinimu šiais metais vykusiame virtualiame Berlyno festivalyje pelnė „Auksinį lokį“. Režisierius puikiai pažįstamas ir Lietuvos žiūrovams. „Kino pavasaryje“ buvo parodyti net 5 ankstesni jo filmai: „Laimingiausia pasaulyje mergina“, „Aferim!“, „Randuotos širdys“, „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ bei „Didžiosiomis raidėmis“. „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ žada žiūrovams socialinę satyrą apie seksą, melą ir vaizdo įrašus.

Gabrielė Norkūnaitė: Visad netikėtas žanrų ir naratyvų derinime, Radu Jude gerbėjus nustebins dar kartą. Šįkart (jau anonse pasitikančiame mus su užkadriniu telenovelių pasakotoju) filme susimaišo fantastika, socialinių normų kritika, campas ir juodas humoras.

„XX amžius“, rež. Matthew Rankin, 2019, Kanada

Audrius Dambrauskas: Stilingas, spalvingas, linksmas, intelektualus ir šiek tiek beprotiškas kino bei istorijos eksperimentas. Į XX amžiaus pradžios Kanadą nukeliantis režisieriaus Matthew Rankin ilgametražis debutas, be abejo, patiks visiems Terry Gilliam „Brazilijos“ fanams.

Gabrielė Norkūnaitė: Švelniai eksperimentinis, bet žiūrovui prieinamas „XX amžius“ siūlo bent tris žiūros būdus kiekvienam pagal pomėgius: neabejingi politikai ir istorijai ras intriguojančią Kanados istoriją; prisiekę kino mėgėjai – sinefiliškus referavimus į įvairias kino formas; o visi „Kino pavasario“ gerbėjai – rafinuotą, sapnišką komediją.

„Notturno“, rež. Gianfranco Rosi, 2020, Italija, Prancūzija, Vokietija 

Alisa Žarkova: „Auksinio lokio“ už „Liepsnojančią jūrą“ ir „Auksinio lūto“ už „Šventąjį greitkelį“ savininkas – italų režisierius Gianfranco Rosi tęsia pastangas, rodydamas kasdienį gyvenimą, atskleisti ištisas žmonijos tragedijas. Kurdamas naujausią savo dokumentiniame filmą „Notturno“, G. Rosi trejus metus filmavo Viduriniuose Rytuose, o didžioji į filmą patekusios medžiagos dalis nufilmuota naktį.

Donatas Mincė: Dokumentinė meditacija, nukelianti į kraštus, kuriuose egzistuoja visai kita realybė ir kiti kasdieniai rūpesčiai.

„Blogio nėra“, rež. Mohammad Rasoulof, 2020, Vokietija, Čekija, Iranas 

Audrius Meška: Kiekvieną „Kino pavasarį“ nepraleidžiu Irane sukurtų ar Irano režisierių nufilmuotų filmų, nes tai yra puikus būdas pažvelgti į uždaros šalies gyvenimą. Šis festivalis – ne išimtis. Keturios istorijos, keturi pasakojimai apie Iraną ir moralinius pasirinkimus, kuriuos rėžimo rėmuose galima pasirinkti.

„Oro kondicionieriai“, rež. Fradique, 2020, Angola

Auksė Podolskytė: Lengvas džiazas ir lipnus karštis įrėmina kelionę Angolos sostinės gatvėmis ieškant… veikiančio oro kondicionieriaus. Filmo anonsas sufleruoja apie atmosferišką patirtį, kuri mūsų laukia.

„Veidrodėli, veidrodėli…“, rež. Laila Pakalnina, 2020, Latvija, Lietuva

Audrius Dambrauskas: Režisierė Laila Pakalnina yra viena žymiausių ir aukščiausiai vertinamų Latvijos kino meistrių, tačiau nepanašu, kad jos vardas būtų plačiau žinomas Lietuvoje, jei jums jis nieko nesako, tai „Kino pavasaris“ suteikia puikią progą susipažinimui, juolab, jog naujas režisierės filmas kurtas bendromis Lietuvos ir Latvijos pastangomis. Priedo: pasaka vykstanti sporto klube, filmas suklijuotas iš asmenukių. Atrodo, kad filmas puikiai atliepia keistas gyvenimo karantine realijas.

„Valchenzė amžiams“, rež. Janna Ji Wonders, 2020, Vokietija

Auksė Podolskytė: Dar vienas filmas, kurį renkuosi ne pagal autoriaus pavardę – „Valchenzė amžiams“. Atrodo įdomi dokumentika, jungianti penkių vienos šeimos, tačiau skirtingų kartų, moterų istorijas. Ir kai ką daugiau. Pradžios (ir pabaigos) taškas – Valchenzės ežero vandenys.

„Socialinė higiena“, rež. Denis Côté, 2021, Kanada

Audrius Meška: Režisierius Denis Côté kuria savitus dokumentinius filmus. Savita ir ši jo sukurta komedija. Artima. Juk visi dabar laikomės tiek socialinio atstumo, tiek socialinės ir fizinės higienos. Gal filmas ir ne apie tai. Bet naudinga laikytis socialinės higienos visuomet. Ne tik per pandemiją. Nes jos nesilaikant gali tapti keblu, kaip tam hedonistui iš filmo.

Alisa Žarkova: Lietuvoje anksčiau viešėjęs kanadiečių režisierius Denis Côté „Socialinę higieną“ vadina pirmąja savo komedija. Pandeminio kino iššūkį priėmęs kūrėjas, savo naujausią filmą sukūrė karantino metu. Tai kandus žilgsnis į įvairialypius santykius, kurios yra pasmerktos nesėkmėms.

„Jos vardas buvo Europa“, rež. Anja Dornieden, Juan David González Monroy, 2020, Vokietija

Audrius Dambrauskas: „Sengirė“ ir „Animus Animalis“ įrodė, jog lietuviai lanko filmus apie gamtą ir gyvūniją, na o jei jūs ne tik lankėte, bet jums šie filmai ir patiko, verta pasidomėti ir šiuo kūriniu. „Jos vardas buvo Europa“ pasakoja apie šiuose regionuose karaliavusius ir XVII amžiuje išnykusius šiuolaikinių galvijų protėvius – stumbrus (paskutinis laukinis stumbras mirė 1627 Lenkijoje), bei bandymus atgaivinti šią gyvūnų rūšį. Tuo pačiu tai ir perkeltinis Europos idėjos filmas, juk stumbru pasivertęs Dzeusas vogė mergelę Europą, o šiandien stumbrai gal kiek per reguliarai atsiduria ir Lietuvos politikų šautuvų taikikliuose….

„Moteris, kuri pabėgo“, rež. Hong Sang-soo, 2019, Pietų Korėja

Audrius Meška: Nostalgija Pietų Korėjai malšinama žiūrint joje sukurtus filmus. Kaip ir iš ankstesnio Hong Sang-soo filmo „Tada blogai, dabar gerai“ (2015), taip ir iš šito tikiuosi lėtų kadrų, dialogų ir korėjietiško charakterio atisivėrimo. 

Komentarai