fbpx
Filmų apžvalgos

Antros „Kerės“ nereikia

Kadras iš filmo „Kerė“  „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Kerė“
„ACME Film“ archyvas

„Kerė“ (Carrie, 2013). Nežinia, kaip tai įvardinti – pagal Stepheno Kingo romaną 1976 metais sukurto ir siaubo klasika vadinamo to paties pavadinimo filmo nauja versija? Geresnė kopija? Atkartojimas? Nei vienas iš šių klausimų netinka.

Istorijos pristatinėti irgi nesinori. Juk viskas – kartojama. Jauna ir prieš jus ekrane moterimi tampanti Kerė – dievobaimingos ir neaiškių vidinių demonų apsėstos motinos dukra. Save žalojanti ir visus nusidėjėlius niekinanti motina bando atskirti savo dukrą nuo išorinio pasaulio, nuo žmonių, nuo gyvenimo, nuo pagundų. Kas čia siaubingo? Kerė – nors atstumta ir nepritampanti – lanko mokyklą, kurioje iš jos pasityčiojama dėl jos nežinojimo, savo kūno nepažinimo. Taip pat ji pastebi, kad turi antgamtiškų/neįprastų galių – judinti daiktus savo mintimis. Pradėdama susipažinti su savimi ir nepasiduoti motinos pykčiui bei brukamam tikėjimui Kerė išdrįsta nueiti į išleistuvių šokius. Ir siaubias prasideda. Bent turėtų.

Jei žiūrėsite jau matę senesnę filmo versiją niekaip neišvengsite noro lyginti: „Aha… čia šiek tiek ištęsta“, „Čia – nebėra“. 1976 metų juostoje daugiau simbolių, tylos, šiame – daug garso ir šviesų (ne, Egidijaus Dragūno nėra), viskas perdėm brukama į akis, dingsta magija ir tas siaubas. Eidama po seanso girdėjau keletą žiūrovų besipiktinančių – „Ir kur čia siaubas?!“ Tikriausiai merginoms didžiausias siaubas buvo ne laiku ir ne vietoje prasidėjusios mėnesines. Vaikinams – tas pats, chi. Negali negalvoti, kad ši „Kerė“ jau buvo kuriama šios kartos žiūrovui, kuriam reikia kraujo, sprogstančių galvų ir visko kiek tik galima arčiau, ačiū.

Kadras iš filmo „Kerė“  „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Kerė“
„ACME Film“ archyvas

Visus šiuolaikinio, pigaus siaubo filmo elementus atitinka ir aktorių atranka – gražios, seksualios, surauktais veidukais merginos ir pora sportiškų vaikinų. Oi, vos nepamiršau – ir viena pikta, labai nemokytojiška fizinio lavinimo mokytoja, kuri it mažasis aukščiausiasis sprendžia, kas eis į išleistuvių šokius ir kas ne. Tiesą sakant, taip ji sprendė žmonių likimus. Nesėkmingai. Tačiau pripažįstu, kad pagrindiniams vaidmenims atrinktos tikrai puikios aktorės – Kerę vaidina  Chloë Grace Moretz (deja, ne tokia „kieta“ kaip „Ateini čia arba gausi į dūdą“ (2010) filme), o jos motiną Margaret – Julianne Moore. Kaip ir pirmoje šio filmo versijoje, taip ir šioje, pagrindinių vaidmenų atlikėjos – labai geros aktorės. 1976 metų juostos aktorės už šiuos vaidmenis buvo nominuotos „Oskarams“. 2013-ųjų „Kerė“ kol kas pretenduoja į 2014 metų „People Choice Awards“ apdovanojimą. Už ką? Atsiprašau. Taigi gal ir kartais šiek tiek per dirbtinai papūtusi lūpas ir nuleidusi galvą Chloë atliko savo darbą tikrai neblogai. Julianne Moore – pranoko originaliąją, dėl tikėjimo pamišusią mamytę. Prašome jai „Oskaro“, bet, tikriausiai, jį gaus už kokį nors kitą vaidmenį. Kiti aktoriai – kas jie?

Erzina ir muzika. Garso takelis neblogas, tačiau ne šiam filmui. Išgirsite ir „Wampire Weekend“ naujausio albumo dainų, ir taip pat nuo kedės pašokti priversiančių „Cults“, ir kitų panašių kūrėjų akordų. Vėlgi – būdinga šiuolaikiniams siaubo filmams, bet ne klasikai.

Išskyrus vaidybą – nieko gero nebuvo. Scenarijus analogiškas, tik su keliais, visiškai nereikalingais pataisymais. Kai kada tikrai žavėjo operatoriaus sprendimai. Iš tiesų, manau, geriausias filmas būtų senojo ir naujojo miksas: Kerė iš ten, mama iš čia, muzika iš ten, operatoriaus darbas ir efektai – iš čia. Taip surankiojus turėtų išeiti neblogas Frankenšteinas. Bet iš tiesų mikso nereikia. Jau nuo aštuntojo dešimtmečio kino pasaulis turi gero romano gerą ekranizaciją, kurią ramiai galima dėti į klasikos skyrelį. Kam reikėjo šio analogo? Jaunajai kartai priminti, kad buvo toks neblogas siaubo filmas? Ar ne geriau parodyti senąjį DVD? Visiems būtų ramiau, nes dabar, tikiu, bus tų, kurie dėl 2013-ųjų „Kerės“ nusivils siaubo klasika ir numos ranka į tą pilkšvą, lėtesnį, bet keliantį siaubą 1976-ųjų filmą.

Filmo „Kerė“ anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.