1 Rekomenduojame, Festivaliai, Filmų apžvalgos, Kinas po žvaigždėmis

Apgaulės talentai: 2024 m. „Kinas po žvaigždėmis“ filmų programa

Kadras iš filmo „Fargo“

Jau 15-tą kartą vyksiantis „Kinas po žvaigždėmis“ šiemet karštus vasaros vakarus kviečia pasitikti su žvaigždėmis: Valdovų rūmų kiemo ekrane renginio sumanytojai kviečia išvysti juostas su didžiausiomis šių dienų Holivudo ikonomis – kaskart nustebinančiais aktoriais ir aktorėmis. Jų amplitudė plati ir persipinanti per įvarius žanrus, tačiau aiškiai vienijama talento – tokio, kuris visiškai pavergia žiūrovą, tačiau dėl to net nepikta – šių aktorių dėka galima visiškai panerti į filmo pasaulį.

Lengva ir komiška pradžia

„Kinas po žvaigždėmis“ pradedamas liepos 29-tą dieną su brolių Coenų juodąja komedija „Fargo“ (1996). Keistą nusikaltimą ir detektyvines vingrybes snieguotoje Minesotoje čia narplioja pareigūnė Mardžė. Jos vaidmenį atlieka Frances McDormand, kuri už šį vaidmenį gavo savo pirmąjį „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį. Tuo metu Frances dar galėjo gintis, jog tai tik laimingas atsitiktinumas, tačiau apie jos talentą liudiją dar dvi „Oskaro“ statulėlės (daugiau per visą kino istoriją turi tik Katharine Hepburn) ir nesuskaičiuojamas kiekis įsimintų rolių. Galbūt kai kam „Fargo“ geriau girdėtas iš šiuolaikinio serialo tokiu pačiu pavadinimu, tačiau pastarasis neturi to, kas ryškiausia Coenų juostoje – tai F. McDormand.

Kadras iš filmo „Trumeno šou“
Organizatorių archyvas

Programoje galite rasti ir dar vieną komišką juostą – tai Woody Alleno „Anė Hol“ (Annie Hall, 1977). Nors puikiai žinomas režisierius dažnai mėgsta suvaidinti savo filmuose – o taip nutiko ir šiuo atveju – vis tik pagrindiniu filmo talentu reikėtų laikyti Diane Keaton. Filme pasakojama daug šmaikščių juokelių ir ironiškų pastebėjimų persmelkta nepavykusi meilės istorija tarp Alvio ir Anės. Pastaroji veikėja buvo sukurta specialiai Diane‘ai Keaton, todėl ekrane Anė atrodo taip, kaip esame įpratę matyti žymiąją aktorę – su liemene ir skrybėle.

Niūrios ir paveikios dramos

Kaip ir galima tikėtis, gausiausią „Kinas po žvaigždėmis“ dalį sudaro dramos, kuriose įprasta atsispindėti geriausioms aktorių rolėms. „Trumeno šou“ (The Truman Show. 1998), kurio siužeto atskirai pristatinėti nereikia, atskleidžia visapusišką Jimo Carrey talentą – įprasčiau matomas kaip komiškų personažų guru, J. Carrey „Trumeno šou“ rodo, kad gali būti puikus dramos aktorius, o tai itin svarbu, kai beveik kiekviena filmo minutė sukasį apie vieną veikėją ir jo išgyvenimus.

Kadras iš filmo „Taksistas“ © Image courtesy of Park Circus/Sony

Panašiai ir „Taksisto“ (Taxi Driver, 1976) atveju, kuriame visas šou vykdomas Roberto De Niro (nors Jodi Foster gerbėjai gali ginčytis: aktorei buvo vos 14-ka, kai už vaidmenį „Taksiste“ ji buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią antraplanį moters vaidmenį). Tiek ištardamas žymiąją „You talkin‘ to me?“ frazę, tiek netardamas nė žodžio ir vien žvilgsniu stebėdamas iš už automobilio vairo R. De Niro įsirašė į geriausių pasaulio aktorių topą.

Dar dvi „Kinas po žvaigždėmis“ dramos galėtų būti apibūdinamos kaip ne vieno, o dviejų ar kelių aktorių tobuli persikūnijimai. Juostoje „Valandos“ (The Hours, 2002) pirmuoju smuiku griežia Nicole Kidman, meistriškai atskleisdama rašytojos Virginios Woolf gyvenimo biografiją. Vis tik ne ką mažiau ryškios šiame filme yra  Julianne Moore ir Meryl Streep, drauge sukurdamos sąmonės srauto ir Virginijos Woolf „Ponios Delovėj“ įkvėptą istoriją ir įsimintus veikėjų portretus. Ne ką mažiau slogius, tačiau tobulai išvaidintus, jausmus Meryl Streep dar kartą perteikia kartu su Dustinu Hoffmanu juostuoje „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer, 1979). Skaudi skyrybų drama paliečia lyčių vaidmenų, vienišos tėvystės ir kitas socialines temas, kurios nebūtų tokios paveikios, jei ne derantis M. Streep ir D. Hoffmano tandemas.

Kadras iš filmo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“

Epiški pasakojimai

Programoje galima rasti ir kiek mažiau slegiančių, didybe spinduliuojančių epų, pavyzdžiui, juostą „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (Crouching Tiger, Hidden Dragon, 2000). Šiame Ang Lee wuxia filme (subžanras, įtraukiantis į pasakojimą senovės Kinijos kovos menus) Holivudui savo talentą pristatė ir iki dabar įspūdingų vaidmenų kūrėjų topuose įsitvirtino Michelle Yeoh. Filmas ne tik vizualiai paveikus, bet ir itin giriamas už choreografiją, kuri labai svarbi veiksmų kupinose, kovos menus integruojančiose juostose. Pageidaujantiems labiau įprastai vakarietiško reginio, galima rinktis „Bus kraujo“ (There Will Be Blood, 2007). Daugiau kaip dvi su puse valandos trunkantis Paulo Thomaso Andersono epas apie purviną XIX a. pabaigos Kaliforniją neleidžia nuobodžiauti, kai filme karaliauja ir dar vieną chameleoninį vaidmenį sukuria Danielis Day-Lewisas.

Kadras iš filmo „Kalifornijos svajos“
„Forum Cinemas“ archyvas

Romantiški vakarai

Ne ką mažiau epiškas, tačiau ir labai romantiškas „Kinas po žvaigždėmis“ programos filmas „Anglas ligonis“ (The English Patient, 1996). Kai kurių žiūrovų galimai primiršta Anthony Minghella juosta buvo savo laikų auditorijos ir kritikų hitas. Ralpho Fienneso vaidinamas karo lakūnas atsimena ir pasakoja savo meilės ir nuotykių kupina istoriją. Galiausiai programą vainikuoja „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016) – jau modernia klasika vainikuojamas filmas, primenantis auksinį Holivudo amžių ir nesenstančius miuziklus. Aktoriai Emma Stone ir Ryanas Goslingas dramoje turėjo pademonstruoti visus savo įgūdžius: tiek šokdami, tiek dainuodami visą filmo esmę jie neša ant savo pečių – tam, kad filmas veiktų, turime pajausti ryšį tarp aktorių ir patikėti jų perteikiama meilės istorija.

„Kinas po žvaigždėmis“ vyks liepos 29 – rugpjūčio 9 dienų vakarais Valdovų rūmų kieme. Repertuarą rasti ir bilietus įsigyti galite čia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ 

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.