fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

Apgaulingas „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Pažvelgęs į kassavaitinį kino repertuarą, dažnai gali atrasti vieną kitą filmą, apie kurį nesi nieko girdėjęs, net jei sąlyginai domiesi kinu. Būtent tokia šios savaitės „kino (ap)kasų“ auka yra naujausias prancūzų režisieriaus Alexandre Aja darbas „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“. Šis autorius kino pasaulyje yra labiau žinomas dėl tokių B lygio „spragėsinių“ hitų: „Piranija 3D“, „Veidrodžiai“, ar garsiausio iš jų – 2006-ųjų perdirbinio „Ir kalnai turi akis“. Šiek tiek pakeitęs toną iš siaubo į mistiką, jis ekranuose bando perteikti 2004 metais parašyto to paties pavadinimo Liz Jensen romaną. Sakau „bando“, nes toli gražu ne viskas yra nusisekę.

Istorija pasakoja apie devynmetį berniuką Luisą, kurį visą gyvenimą persekioja ligos, traumos ir kitokios nelaimės. Jo devintasis gimtadienis taip pat neapsieina be tragedijos – Luisas nukrenta nuo uolos ir miršta. Tačiau čia ir prasideda mistiškoji filmo dalis, kadangi po dviejų valandų nuo mirties paskelbimo, berniukas atgyja ir iškart patenka į komą. Jį slaugyti pradeda garsus daktaras Paskalis (Jamie Dornan), kuris pamažu įsimyli berniuko mamą. O ši teigia, jog berniuką nuo uolos nustūmė jos nestabilios psichikos vyras, kuris šiuo metu slapstosi. Taip prasideda originali ir gana nuspėjama istorija.

Visų pirma, kliūna būtent siužetas. Romaną scenarijui adaptavęs Maxas Minghella yra labiau žinomas kaip aktorius ir tai yra jo pirmas bandymas rašytojo kėdėje. Nesinorėtų kaltinti nepatirtimi, tačiau neretai atrodo, jog tai, kas jo mintyse atrodė gudri ir netikėta idėja, nuo kino subtilybių persisotinusiems žiūrovams tapo gana greitai „įkandamu“ ir nuspėjamu kratiniu. Tačiau neužbėgant įvykiams už akių, reiktų pastebėti, jog filmas prasideda viltingai ir nors turi grubiai karpytus scenų perėjimus, vis dėlto sėkmingai intriguoja.

Kadras iš filmo „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“ „Forum Cinemas“ archyvas
Kadras iš filmo „Luiso Drakso devintasis gyvenimas“
„Forum Cinemas“ archyvas

Fone skambanti puiki Patricko Watsono muzika, nors ir atrodo tarsi sukurta didesniam Holivudo epui, suteikia pirmam filmo aktui daugiau misterijos ir trumpam net gali patikėti, kad antras ir trečias aktai atneš netikėtą „miegantį hitą“. Atsiradus papildomoms siužetinėms linijoms, pavyzdžiui, Jamie Dornano personažo romanui su motina, pasidaro nesunku suprasti, kad užuomazgos stadijoje gerų idėjų turėjęs filmas virto klišėmis ir nekokia vaidyba perpinta realizacija.

Vaidyba papildo filmo trūkumų sąrašą, kadangi nei vienas aktorius, na, gal išskyrus Oliverį Plattą, kuris suvaidino psichiatrą, ir akimirkoms žybtelėjantį „Džesį“ Aaroną Paulą, nesuteikė pakankamai tikrumo ir paveikos tam, kad žiūrovui rūpėtų jų likimai. Jamie Dornanas atrodo tebevaidinantis „50 pilkų atspalvių“ tęsinyje, motiną vaidinanti Sarah Gadon atrodo… na… vaidinanti. Didžiausia „razina“ atitenka Luisą suvaidinusiam Aidenui Longworthui, kuriam filmo metu nuolat norėjosi skelti antausį už sukeltą irzlumą. Taip, jo personažas ir turėjo būti mažas niekšelis, tačiau sinefilišką agresyvumą sukelia ne personažas, o pats jaunasis kanadietis.

Galų gale filmą kamuoja identiteto stokos sindromas. Ypač šviesūs atspindžiai atima iš filmo realumo pojūtį ir primena pigesnę Guillermo del Toro versiją su „Drugio efekto“ elementais. Momentais išlenda Aleksandre Aja simpatijos siaubo elementams, tačiau čia pat suskamba pernelyg didinga muzika tokio mastelio filmui ir eilinį kartą negali įsijausti į filmo kuriamą atmosferą, nes tave blaško režisūriniai sprendimai, dirbtini dialogai ar neužbaigtos siužetinės linijos, dėl kurių jautiesi šiek tiek išduotas.

Apibendrinant, „Luiso Drakso devintas gyvenimas“ toli gražu nėra blogas filmas. Beveik dviejų valandų istorija nėra prailgstanti ir suteikia žiūrovui originalių ir įdomių istorijos pasakojimo „pabarstukų“. Vis dėlto ganėtinai silpna vaidyba, naujoko scenarijaus adaptacija ir filmo, kaip visumos, charakterio stoka, palieka žiūrovą nesukrėstą ir alkaną tos istorijos, kurią filmo eiga žadėjo pirmame akte. Turbūt teisingiausias atsiliepimas, kurį teko kol kas girdėti apie filmą, buvo tas, jog tai filmas, sukurtas ne kino ekranams. Iš tiesų „Luiso Drakso devyni gyvenimai“ tiks tingiai ir lietingai popietei ant sofos, ar kad ir kur mėgstate tirpinti savo valandas nebūtinais filmais.

Filmo anonsas:

Vaidoto savaitės rekomendacija. Na, o kalbant apie tai, kas turėtų būti rodoma kino salėse, tačiau, deja, nebus, privalau rekomenduoti puikų filmą, kol įspūdžiai švieži ir taiklūs. Kalbu apie 2015-ųjų „tylųjį hitą“ „Pakvietimas“ (The Invitation). Šis filmas turėjo savo 15 minučių šlovės keliuose festivaliuose, tačiau greit paskendo tarp kritiškų atsiliepimų. Ir man sunkiai suprantama kodėl, nes jau seniai nemačiau tokio skoningai įtempto, vykusiai misteriško ir efektyvaus darbo. Ir kol dar nepuolėte tikrinti filmo aprašymų ir žiūrėti anonso, labai rekomenduoju apie filmą nesidomėti. Visiškai. Tiesiog pažiūrėti. Ir dar legaliai! Jis lengvai prieinamas „Netflix‘e“. Kuo mažiau informacijos apie istoriją, kuo daugiau vietos autentiškam žiūrovo įtraukimui į siužeto eigą, tuo malonesnė ir turtingesnė bus patirtis. Kalbu iš asmeninės patirties, kadangi apie filmą nežinojau nieko! Viskas – sąlyginai menkai žinomų aktorių vaidyba, scenarijus, tempas, atmosfera ir garso takelis, kuris beveik nepastebimas, bet priduoda efekto – yra „Pakvietimo“ naudai. Buvau šokiruotas, sužinojęs, kad filmo scenarijaus autoriai yra tokių klišių rinkinių, kaip „Ride Along“ ar „Clash of the Titans“ autoriai. Akivaizdu, jog tai yra tikras „aistros projektas“, kuris neturėjo atitikti standartinių „in your face“ reikalavimų. Stipri rekomendacija net nelietingai popietei! 8/10

Komentarai

Kinu susidomėjau pakankamai vėlai. Bet greitai tai tapo mano didžiausia aistra gyvenime. Kino atveriamos galimybės neturi erdvėlaikio, fizikos ir logikos barjerų. Tai bene vienintelė sritis, kurioje randu galimybę plėtoti savo sąmonę visomis kryptimis ir nesijausti uždarytas „ankštoje“ visatoje. Sudalyvavau KINFO paskelbtoje apžvalgininkų paieškoje. Toliau - istorija. Turiu puikią galimybę dalintis savo didžiausia aistra su kitais ir plėsti realybę!