„Kino pavasaris“ – žodžių junginys, daugeliui sukeliantis svajingą šypseną. Šiemet festivalis jau dvidešimt trečiąjį kartą kviečia leistis į dvi savaites trunkančią kino kelionę. Apie naujausias festivalio tendencijas ir tai ką privalu pamatyti, kalbėjome su vyr. programos sudarytoju Edvinu Pukšta.
Šiemet – net 11 miestų, kuriuose vyks kino festivalis. Pagal ką atsirinkote papildomus miestus?
„Kino Pavasario“ plėtimasis yra natūralus ir suplanuotas iš anksto. Rodome didžiąją dalį filmų, kurie net neatkeliautų į Lietuvos kino repertuarus, todėl natūralu, jog norisi parodyti filmus ir mažesniuose miesteliuose. Aš pats nesiderėjau dėl miestų sąrašo, tačiau žinau, kad miestų savivaldybės bei atsakingi žmonės išreiškė didelį norą prisivilioti „Kino pavasarį“ į kino teatrus. Kai kurios kino rodymo vietos, pavyzdžiui Anykščiuose, kaip tik atsidaro prieš pat „Kino pavasarį“. Utenos „Taurapilis“ irgi yra nauja vieta, kuri jau ir pernai prašė „Kino pavasario“ filmų. Yra abipusis noras – mes norime plėstis ir parodyti savo atrinkus filmus kuo daugiau žiūrovų, o be atgalinės reakcijos tai būtų neįmanoma. Tai pirmas kartas, kai rodysime filmus vienuolikoje miestų, o ne penkiuose. Pažiūrėsime, galbūt kitais metais bus ir penkiolika.
Esate vyr. programos sudarytojas. Kas darė didžiausią įtaką programos sudarymui? Ar stengėtės atsižvelgti į pasaulio politines bei socialines aktualijas?
Aš mėgstu filmus stebėti dar nuo tų momentų, kai režisieriai ir prodiuseriai juos pristato žodžiu. Turiu galimybių keliaudamas po festivalius išklausyti juos, o susipažinęs jau nori‑nenori, seki paskui tą filmą, domiesi kaip jam sekasi… Aišku, kad filmas gimtų, jam reikalingas finansavimas, todėl finansavimo gavimo paskelbimas yra ženklas, kad galbūt po metų ar jau tikrai po dviejų‑trejų, jis jau bus galimas svarstymui festivalyje.
Yra ir kita grupė – tai režisieriai, kurie yra mūsų pastebėti per trumpametražius filmus. Aš visada kartosiu, kad trumpametražiai filmai yra labai svarbūs ir mes juos rodome ne šiaip sau, bet savotiškai mūsų trumpametražiai filmai išduoda žiūrovui, kokie režisieriai bus „Kino pavasaryje“ po dviejų ar trijų metų. Šiemet konkursinėje programoje yra Andrei Creţulescu su debiutiniu filmu „Čarlstonas“ kurio tris trumpametražius rodėme anksčiau. Taip pat Jeans Assur – du jo trumpametražius filmus rodėme festivalyje, o šiemet jis sugrįžta su savo debiutiniu pilno metro filmu „Krankliai“. Tai kaip matote, netgi debiutantai neatsiranda iš niekur, mes juos jau žinome ir sekame.
Kai apibendriname atranką, mes pamatome, kad atsiranda kažkoks bendras vardiklis ir daugiau ar mažiau filmų eina ta pačia kryptimi. Šiemet tikrai galima išskirti kelias temas, kurios dominuoja filmų atrankoje, bet jos tikrai nebuvo sugalvotos praeitų metų pavasarį, kai mes oficialiai pradėjome atranką.
Tai kokios gi šių metų „Kino pavasaryje“ vyraujančios temos?
Šiemet viena iš ryškiausių temų yra paauglio ar vaiko žvilgsnis į skirtingiausias pasaulio problemas – istorines, finansines, šeimynines ir kt. Tokių filmų šiemet yra gausiau, negu kitų ir būtent ši kryptis mus įkvėpė pasirinkti „Sūnaus globą” atidarymo filmu. „Sūnaus globoje“ keturioliktmetis paauglys atsiduria tėvo ir mamos konflikto sūkuryje ir pats turi susiorientuoti kuria linkme jis nori eiti. Kitą filmą, kaip apibūdinantį temą paminėčiau Jono Chardingjano „Čigonas“, čia vėlgi yra trylikametis romų kilmės paauglys, kuris auga nedėkingomis sąlygomis. Ir daugiu tokių filmų iš įvairių pasaulio kraštų, kur jauni žmonės auga, o jų sąlygas savinasi kažkokia politinė situacija.
Bet dar yra kita kryptis, kurią būtina paminėti – tai įvairių žanrų filmai apie ryškias asmenybes. Kaip niekada anksčiau „Kino Pavasario“ filmų pavadinimuose ir aprašymuose galite perskaityti labai garsių žmonių, padariusių didžiulę įtaką tiek kinui, tiek literatūrai, muzikai ar sportui. Tarkim „Oskarui“ nominuotas animacinis filmas „Jūsų Vincentas“ ar filmas apie šokėją „Bobbie Jane“. Dar viena asmenybė – Margarita Mamun, meninės gimnastikos sportininkė, RIO olimpinėse žaidynės iškovojusi aukso medalį. „Virš galimybių ribų” mes stebime, kaip Margarita ruošiasi žaidynėms, o filmas geriau nei bet kuris kitas atsakys į klausimą, kiek kainuoja aukso medalis žmogui, kurio treneris nelaiko žmogumi, o medalio kalimo mašina.
Taigi festivalyje yra dvi pagrindinės kryptys ir taip pat nemažai unikalių filmų, kurie netelpa į mano išskirtas „Kino pavasario“ programos tendencijas.
Šiemet susiaurinote festivalio programą iki 5 kategorijų. Kodėl sumažėjo programų kiekis?
Mes pabandėme susiaurinti programos filmų išskirstymą, nes pastebėjome, kad kai kurioms kategorijoms priskirdavome vos po porą filmų. Pavyzdžiui, trims šeimos filmams kurti atskirą programą yra neteisinga kitų filmų atžvilgiu. Aš manau, kad mes labiau padedame žiūrovams susiorientuoti programoje. „Metų atradimai“ padeda pažiūrėti visus ryškiausius pradedančiuosius režisierius iš viso pasaulio. Konkursinė programa – Europos debiutų konkursas – parodo mūsų per daug metų susiformuotą norą stebėti Europos debiutantus, mes tiesiog praplėtėme konkurso žemėlapį. Anksčiau buvo tik Rytų ir Centrinė Europa, bet dabar pabandėme įrodyti kad reikia griausti visas sienas ir išleisti visą programą. Manau, kad šiuo sprendimu konkursinė programa tapo įvairesnė tiek žanrais, temomis, tiek režisūros stiliais.
Kitos trys populiariausios programos liko: „Meistrai“ – suvienijančios autorius, kuriuos privalu žinoti, „Festivalių favoritai“ – mūsų kertinė programa, kuri skirta atrinktiems filmams keliaujant po kino festivalius ir „Kritikų pasirinkimas“ – svari programa, kurią mums padeda susidėlioti keturiolika įtakingų kino kritikų iš Europos.
Kokios dar „Kino pavasario“ naujovės atsirado šiemet?
Pagrindinė naujiena – specialus konkursas tarptautinei kino kritikų federacijai FIPRESCI. Pirmą kartą festivalio istorijoje turime oficialų leidimą, įteikti FIPRESCI apdovanojimą, kuris teikiamas svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose. Taigi šiemet mes pirmą kartą turėsime FIPRESCI žiuri. Iki šiol mes juos kviesdavome į konkursines programas, o dabar jie atvykta su misija išrinkti geriausią filmą iš mūsų pasiūlytos konkursinės programos. Šis konkursas mums taip pat leidžia lietuviškus filmus nominuoti prestižiniam FIPRESCI apdovanojimui.
Kas šiemet bus festivalio svečiai? Ar lengvai pavyko juos prisikalbinti?
Jau pats atidarymo savaitgalis bus kupinas svečių – kovo 15d. mus aplankys Silvana Imam – neįtikėtinai užsiėmusi ir gastroliuojanti Švedijos muzikantė, gimusi Plungėje. Taip pat kovo 15 dieną bus vienintelė galimybė susitikti su režisiere Marta Prus, kuri nufilmavo meninės gimnastikos sportininkę Margaritą Mamun. Tarp ryškiausių „Kino Pavasario“ žvaigždžių aš nedvejodamas paminėčiau lenkų ir britų animatorių porą – Dorotą Kobielą ir Hugh Welchmaną – su filmu „Jūsų Vincentas“. Jie Vilnių aplankys kovo 20 ir 21 dienomis. Tikrai nepraleiskite progos pasikalbėti su animatoriais, net septynerius metus kūrusiais filmą, kuriame kiekvienas kadras iš 65 tūkst. yra nutapytas ranka.
Dar vienas unikalus seansas – „Floridos projektas“. Seanas Bakeris apsilankys Vilniuje kartu su lietuvių kilmės aktore Brai Vinaite, debiutavusia šiame filme. Režisierius neslepia, jog aktorę surado atsitiktinai, per spalvingą „Instagram“ paskyrą.
Taip pat beveik visi Europos debiuto konkurso filmai turės savo atstovus. Festivalio pabaigoje į Lietuvą atvyks Jensas Assuras, kuris filmavo „Kranklius” chronologine tvarka, įrašydamas per 180 skirtingų paukščių čiulbesių, ir vienas sėkmingiausių lenkų režisierių – Piotras Domalewskis – filmo „Tyli naktis” kūrėjas. Taigi svečiu bus daug, o kai kurių atsakymų dar laukiame.
Šiemet „Kino pavasaris“ kartu su leidykla „Vaga“ išleido K. Zanussi autobiografija lietuvių kalba „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“. Ar projektas žada būti tęstinis? Galbūt festivalio komanda jau numatė tam tikrus autorius, kuriems Kino pavasaris bus savotiškas „ambasadorius”?
Tai yra mūsų direktorės ir įkvėpėjos Vidos Ramaškienės ambicinga idėja, kuri gimė lygiai prieš metus, kai K.Zanussi dalyvavo spektaklio premjeroje Panevėžyje ir kelioms valandoms užsuko į Vilnių, kuriame tuo metu vyko „Kino pavasaris“. Jis prasitarė, kad išleido autobiografiją lenkų kalba, o Vida pasiryžo ją išversti į lietuvių kalbą. Ir štai matome rezultatą – Knygų mugės metu „Vagos“ stende tai buvo viena iš perkamiausių knygų. Dabar mes įsijautę į festivalio organziavimą ir kito tokio autoriaus nėra. Greičiausiai norėsis palaukti šios knygos galutinių pardavimų rezultatų, bet aš manau, kad niekam nėra uždarytos durys.
Šiemet vyko Lietuvos valstybės šimtmetis ir gausybė renginių tema jo tema. Kaip ši proga darė įtaką lietuviškų filmų parinkimui programoje?
Lietuvos šimtmetis padarė įtaką antrajai retrospektyvai, kuri vėlgi susilieja su mūsų bendra festivalio kryptimi, tai – XX amžiaus vaikai. Joje mes parodysime keturis vaidybinius filmus. Vienas jų – „Gražuolė” yra restauruotas, skaitmeninis ir bus rodomas naujuoju formatu. Ši retrospektyva yra skiriama Lietuvos šimtmečiui, parodyti lietuviškus filmus, kurie buvo kuriami apie vaikus.
Taip pat programoje yra premjerinis filmas – „100 metų kartu“. Filmo režisierė Edita Kabaraitė aplankė skirtinguose Lietuvos miestuose kartu gyvenančius šimtamečius. Tai labai jautrus ir šviesus filmas.
Ir pabaigai. Pateikite po filmo rekomendaciją keturioms žmonių kategorijoms:
- Šeima su paaugliu vaiku
„Tą naktį aš plaukiau“ – japonų ir prancūzų režisierių (Damien Manivel ir Kohei Igarashi) bežodis filmas, sugrąžinantis mus visus į vaikystės nostalgiją. Milimalistinis, paprastas filmas, apie mažo berniuko kelionę į mokyklą.
- Abiturientas, intensyviai besiruošiantis valstybiniams egzaminams
„Likimas mano meilė“ (rež. Abdellatif Kechiche). Tai istorija apie jaunus žmones per vasaros atostogas. Man šis filmas yra jautriai nostalgiškas, nes aš tą laikotarpį pergyvenau ir labai gerai prisimenu. Bet mūsų paminėtiems abiturientams tai jau bus fanatstiškas filmas apie 1994 metus, kai jauni žmonės mokėjo susikalbėti be mobiliųjų telefonų ir be socialinės medijos. Manau, kad šį filmą šiuolaikinis jaunimas turėtų būtinai pamatyt.
- Garbaus amžiaus kompozitorius
„Kandelarija“ (rež. Jhonny Hendrix Hinestroza). Aš manau, kad šis filmas yra idealus ir senjorams. Nors su muzika nesusijęs, tikiuosi, kad ir kuriantis muziką kompozitorius ras įkvėpimo savo naujom melodijoms.
- Keliautojas, atostogoms grįžęs į Lietuvą
„Migruojantys žmonės“. Kino režisieriaus ir menininko Ai Weiwei dokumentinis epas, nufilmuotas dvidešimt dviejuose pasaulio šalyse, kurios yra susijusios su žmonių emigracija. „Migruojantys žmonės“ man leidžia pasakyti dar vieną naujovę ‚Kino Pavasario“ programoje – repertuare nusprendėme įtraukti kelis seansus, kuriuose yra rodomas trumpametražis ir ilgametražis filmas kartu. Šiuo atveju „Migruojantys žmonės” bus rodomi su graikų režisieriaus Yorgos Zois filmu „Aštuntasis žemynas“. Abiejų kūrėjų požiūriai į tą pačia problemą yra absoliučiai skirtingi.
Kino pavasaris vyks kovo 15–29 dienomis, vienuolikoje Lietuvos miestų.
Interviu akimirkos. Nuotraukų autorė: Salvija Vaičikonytė