fbpx
Festivaliai, Nepatogus kinas, Pokalbiai

Apie teiginius, kuriuos reikia pa(si)kartoti. Interviu su „Nepatogaus kino“ programos sudarytojais + filmų rekomendacijos

Dovilė Grigaliūnaitė ir Vladas Rožėnas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Žemė nėra plokščia“ – ši frazė savaime suprantama ne visiems, sako Tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ organizatoriai. Tokį šūkį šiemet pasirinkę filmais ir diskusijomis jie primena apie svarbius ir elementarius dalykus. Plačiau apie šių metų filmus, jų formas ir temas pasakoja festivalio programos sudarytojai Dovilė Grigaliūnaitė ir Vladas Rožėnas.

Kas „Nepatogiame kine“ šiemet kitaip?

Dovilė Grigaliūnaitė (D. G.): Atsirado daugiau miestų ir, kadangi kai kuriuose miestuose yra daugiau nei vienas kino teatras, padaugėjo filmų žiūrėjimo vietų.

Taip pat pasikeitė dalis komandos, t. y. programos sudarytojai. Festivalio direktorius yra tėvystės atostogose, tad turime vykdančiąją direktorę. Man rodos, tai – svarbūs pokyčiai.

Vladas Rožėnas (V. R.): Anksčiau programos sudarytojai buvo trys. Vis dėlto didžiausia našta gulė ant Mantės (Mantės Valiūnaitės – KINFO.LT) pečių. Taigi, iš esmės, buvo vienas sudarytojas. Dabar kiekvienas sudarytojas turėjo po atskirą programą, dėl kurios, aišku, nuolat konsultuodavomės tarpusavyje. Norėčiau tikėti, kad programa tapo polifoniškesnė.

Informaciniai karai ir aktyvizmas – pagrindinės festivalio temos. Kodėl jas pasirinkote? Papasakokite plačiau.

D.G.: Deklaruojame, kad tai yra vienos pagrindinių temų dėl to, kad jos atsispindi specialiosiose programose. Šios rengiamos pagal tai, kas tais metais festivalio organizatoriams atrodo svarbu. Programoje „Post-propaganda: nuo sąmokslo teorijų iki suklastotų naujienų“ kalbėsime apie dezinformaciją, netikras naujienas, konspiracines teorijas, informacinius karus, t. y. šiandien aktualius reiškinius.

Tam tikra prasme festivalis taip pat užsiima aktyvizmu. Iš tiesų, organizatoriai jau ne vienerius metus mąstė apie šią programą. Šiemet tam yra speciali proga – minimas Sacharovo premijos trisdešimtmetis. Ji yra teikiama žmonėms, prisidėjusiems prie minties laisvės ir kitokių laisvių gynimo.

V.R.: Džiugu, kad programa apie propagandą festivalyje yra ilgiau nei aš. Buvau toli iki savo darbų, bet jau buvo aišku, kad atvažiuoja kviestinis svečias ir bus kalbama šia tema. Aktyvizmas kaip tema festivalyje atsiranda kiekvienais metais.

Dovilė Grigaliūnaitė ir Vladas Rožėnas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Penkių filmų programoje „Aktyvizmas“ visų filmų herojės yra moterys. Ar tai buvo jūsų sumanymas?

D.G.: Ne, tai atsitiktinumas, ne specialiai.

V.R.: Vėliau diskutavome, ar tai reikėtų pabrėžti, ar ne. Galų gale, nusprendėme, kad ne.

Ką įdomaus pastebėjote sudarydami šias programas? Galbūt vyrauja tam tikros formos ar yra kitų bendrų vardiklių?

V.R.: Programoje apie post-propagandą labai ryškiai matosi vienas elementas – režisieriai naudoja archyvinę arba žmonių nufilmuotą medžiagą. Vienuose filmuose ji yra panaudota kaip tam tikra propagandos priemonė, kuri iškreipia tiesą ir ją parodo ją subjektyviai, kitur režisieriai daro atvirkščiai – gana panaši, žmonių filmuota medžiaga, pavyzdžiui, filmuose „Turistai“ ar „Smėlis ir kraujas“,  yra skirta atskleisti asmeninį žmogaus santykį su tuo, kas nutiko. Pabėgėliai, gyvenantys Austrijoje, kalba ir rodo savo telefonu filmuotą medžiagą, kuri, jei žiūrėtume į ją kaip į pavienį epizodą, atrodytų nieko verta. Bet režisierius nesiųsdamas vienos aiškios žinios sugeba iš medžiagos „suklijuoti“ labai platų ir emociškai juntamą paveikslą.

D.G.: Gana ryški šių metų programos tendencija kalbant apie vizualinę pusę – Vlado minėtas found footage. Tokių filmų yra 7 ar 8. Manau, kad ateityje jų tik daugės.

Dar labai svarbu paminėti, jog šią programą sudarė „Watch Docs“ programos vadovas Konradas Wirkowskis. Įdomu, kad nuo 2006-ųjų šiame festivalyje yra rengiama tęstinė programa apie propagandą. Kasmet pasirenkamas vis kitas kampas, pavyzdžiui, karo propaganda. Pakvietus prisidėti prie „Nepatogaus kino“ ir sukurti tokią programą, K. Wirkowskis galvojo apie temas, svarbias šiandienai. Lenkijos festivalyje į post-propagandos temą tokiu kampu dar nebuvo pažvelgta.

Dovilė Grigaliūnaitė ir Vladas Rožėnas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Kokios temos vyrauja šiųmetėje programoje?

D.G.: Temos festivalyje jau daug metų kartojasi: karinių konfliktų vaizdavimas, pabėgėlių krizė… Tačiau taip pat programa apima ir nišines temas, kurios aktualios Lietuvoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, apie pedofiliją.

V.R.: Mane labiausiai nustebino, kad yra daug filmų apie Sirijos karą, terorizmą, pabėgėlius, bet paprasto ir kokybiško filmo festivaliui mes neradome. Pernai ar užpernai filmų srautas buvo begalinis. Šiemet labiausiai į akis krenta filmai, kurie „paima“ visiškai naują kampą. „Dar žinomas kaip Džihadistas“ yra filmas, kurio tema tarsi niekuo ir neypatinga. Filmų apie tai esame matę, turbūt pamatysime ir ateityje. Tačiau pasirinkta istorijos pasakojimo forma yra jei ne absoliučiai inovatyvi, tai bent šio žanro rėmuose nauja ir netikėta.

D.G.: Yra filmų, kuriuose svarstoma, kas yra dokumentinis kinas, kas yra tiesa, kaip reikėtų šnekėti apie tam tikras problemas. Vienas tokių filmų yra Dominico Gagnono „Į pietus“. Režisierius atvyksta į festivalį, o jo filmas ne pirmą kartą patenka į „Nepatogaus kino“ programą.

V.R.: Apskritai, kiek teko matyti socialinės dokumentikos, labai svarbi yra lyties, translytiškumo tema. Festivalio programose – „Panoramoje“, konkursinėje, vaikams ir jaunimui – turime ne vieną filmą. Šia tema buvo sukurta daug ryškių filmų, tačiau kai kurių nepavyko sutalpinti.

Ką pasakytumėte apie šių metų konkursinę programą?

V.R.: Visa komanda, bet labiausiai Narius Kairys – jis šią programą kuravo – ieškojo ir rado 10 filmų, kurie pasižymi nauju požiūrio kampu, unikalesniu žvilgsniu. Nors nemačiau visų joje esančių filmų, bet man atrodo, kad programa paveiki – yra drąsių, eksperimentinių filmų, pavyzdžiui, „Aš prisimenu varnas“. Vienas vakaras ir du žmonės, iš kurių vienas filmuoja, kitas kalba. Tai yra visiška kino avantiūra, bet ji veikia. Labai gražu, kad šis filmas bus rodomas Lietuvoje.

Kokie jūsų asmeniniai favoritai?

D.G.: Gali būti, kad kai kas sutaps. „Džamilia“, „Kai ateina karas“, „Waldheimo valsas“, „Priimtinos nuodemės“, „Į pietus“, „Alkanų dvasių sala“. Tarp man patikusių galima atrasti bendrą giją.

V.R.: Pasikartosiu – „Džamilia“. Man jis labai patiko, buvo vienas pirmųjų, kuriuos atrinkome. Įstrigo, kad tokia paprasta tema kaip seksizmas tam tikroje visuomenės dalyje buvo papasakota taip gražiai ir įdomiai. Vienas tų, prie kurių vis grįžti ir grįžti.

D.G.: „Džamilia“ nufilmuota „Super 8“ tipo kamera. Filmo režisierė atvyksta į Lietuvą.

V.R.: Dar paminėčiau „Dar žinomas kaip Džihadistas“ ir „Mirusi šalis“. Radu Jude per dvejus metus išleido du žiauriai gerus filmus. Vienas yra vaidybinis „Randuota širdis“, kitas – šis. Savo estetiniu priėjimu abu yra absoliučiai skirtingi, bet nuostabūs.

Prisimenu, kad paėjusiais metais gerų emocijų suteikė Maites Alberdi filmas „Suaugėliai“. Vis dėlto filmai, narstantys rimtas socialines, politines ar aplinkosaugines problemas, dažniausiai yra slogūs, tamsūs, nuteikia pesimistiškai. Kurie filmai šviesesni?

D.G.: Jei filmas nepasiūlo išeities ar baigiasi klaustuku, tai nėra minusas. Nesiekiame ieškoti išeičių, norime iškelti problemas ir pradėti diskusiją. Tačiau šviesių filmų yra. Tarkime, vaikams ir jaunimui skirtoje programoje.

V.R.: Man tavo numylėtinis „Kai ateina karas“ atrodo pakankamai šviesus, gero ritmo, kuris žiūrint pagauna. Ypač pirmoje filmo dalyje.

D.G.: Taip pat „Pankų Eurovizija“. Pirmasis yra apie keturių intelekto negalią turinčių suomių grupę. Jie laimi atranką Suomijoje ir iškeliauja į dainų konkursą Vienoje. Filme sekama jų kelionė ir atskleidžiama, kas vyksta grupės viduje. Beje, filmo personažai atvyksta į Lietuvą.

Iš tikrųjų, labai daug filmų turi stiprius ir įdomius personažus, kurie įkvepia savo mintimis ir gyvenimu. Vienas tokių yra „Bixa Travesty“ apie atlikėją Mc Linn Da Quebrada. Ji yra translytė moteris, žinoma queer žmonių šauklė Brazilijoje, šalyje, kur daugiausiai žmonių nužudomi dėl lyties.

Dovilė Grigaliūnaitė ir Vladas Rožėnas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Festivalyje visuomet atsiranda vietos vaikų ir jaunimo programai. Dovile, esi už ją atsakinga. Papasakok, kaip ji atrodo šiemet?

D.G.: Programa „Filmai padedantys augti“ niekados nebuvo tokia didelė, kaip dabar. Įprastai būdavo 3-4 trumpametražiai filmai arba 2 trumpametražiai ir vienas ilgametražis. Šiemet rodysime 5 trumpametražių filmų programas ir 2 ilgametražius filmus. Programa keliaus po Lietuvą, jai skirta daug seansų, todėl ji neabejotinai yra viena gausiausių festivalio programų.

Dalis seansų yra uždari ir skirti mokykloms, į juos reikia registracijos, tačiau kita dalis yra atvira visiems. Vyraujančios temos atliepia visą pagrindinę festivalio programą. Dažniausiai filmuose vaikai ir paaugliai pasakoja savo istorijas, o sąsajų su pagrindine programa yra labai daug: kalbama apie smurtą, lyties problematiką, Holokaustą.

Taip pat svarbu, kad dauguma personažų yra drąsūs vaikai, kurie nusprendė negyventi pagal primestas normas, nori keisti aplinką, nebijo kreiptis pagalbos. „Mano laiminga sudėtinga šeima“ – filmas, kuriame trinamos ribos, kas yra normali šeima. Filme „Išklausyk“ vaikai skambina į „Vaikų liniją“, kad papasakotų, kas vyksta, su kokiomis problemomis jie susiduria.

Bus filmas ir apie vaikus vlogerius, viešai transliuojančius savo gyvenimą – „Mano kambary“. Į šį filmą kviečiu ateiti tėvus, kad galėtų suprasti, ką ir kodėl vaikai veikia internete šiandien. Kai kuriems tėvams tai atrodo nereikalinga, nepamatuota, netgi kvaila veikla, tačiau galbūt reikėtų pabandyti juos suprasti, o ne uždrausti ar smerkti. Konkursinės programos filmas „Kai ateina karas“ bus rodomas vaikams ir jaunimui skirtoje programoje.

Komentarai
Su kinu aš keliauju po skirtingus kraštus, mokausi apie pasaulį ir save, atsipalaiduoju ir svajoju, pasikraunu motyvacijos, o kai reikia – jis mane guodžia, linksmina ir liūdina. Į KINFO atėjau, nes labai norėjau rašyti apie kiną. Radau daugiau nei tikėjausi.