Linas Mikuta šių metų festivalyje „Kino pavasaris“ pristato jau penktąjį savo filmą „Šaltos ausys“. Tai dokumentinis filmas apie tėvą ir kurčnebylį sūnų, gyvenančius vienkiemyje. Apie tai, kaip vyrams sunku suprasti vienas kitą, ir pasakojama filme. Uždavėme keletą klausimų režisieriui apie filmo kūrimo užkulisius.
Kaip atradote pagrindinius herojus?
Filmo veiksmas vyksta Dieveniškių apendikse, vos keli šimtai metrų nuo Baltarusijos sienos. Vienas bičiulis netoliese turi sodybą, tad teko nemažai ten pabuvoti ir patyrinėti apylinkes. Bevažinėdami pamatėme, jog nemažai šio žemės lopinėlio gyventojų gyvena labai archajiškai, tarsi iškritę iš dabartinio laikotarpio – verčiasi natūriniu ūkiu, neretai neturi telefono, televizoriaus, net elektros…
Bičiulis pažadėjo nuvežti pas vieną keistą moterį, gyvenančią pasienyje su sūnumi. Nuvažiavę ten tarsi persikėlėme į XIX amžių – pasaulį, kur žmonės net bendrauja kitaip. Pasėdėjome, pašnekėjome, susitarėme, jog filmuosime. Atvykę kitą kartą filmavome dvi pamainas, bet atsitiko nenumatytas dalykas – herojai susipyko tarpusavyje ir atsisakė filmuotis… Pradėjome ieškoti kitų personažų – filmavimas juk buvo suplanuotas, o vietoje gi nesėdėsi.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Susitikome su kaimo seniūnu. Jis prisiminė tėvą ir jo kurčnebylį sūnų – iš jų buvo pirkęs avį vestuvėms. Patarė daug vilčių į juos nedėti – jie esą labai uždari ir prie savo trobos net pasieniečių mašinų neprileidžia. Mes visgi pabandėme pas juos nuvažiuoti…
Ar sunku buvo juos įtikinti, kad leistų filmuoti jų gyvenimą?
Sunku. Tėvui visą laiką atrodė, jog mes atvažiavome tikrinti jo ūkio, jog esame kažkokie valdininkai ir galime jį nubausti. Pradžioje net iš mašinos neleido išlipti. Tad pradėjome ne nuo filmavimo, o nuo bendravimo. Jie gyveno be elektros, nuvažiavome į Šalčininkus, teiravomės apie galimybę jiems įvesti elektrą, tėvui padarėme naują pasą, nes seno buvo pasibaigęs galiojimas. Grįžę sėdėdavome, kalbėdavomės apie judviejų gyvenimą.
Susidraugavome su Valerijumi – kurčnebyliu sūnumi. Pradėjau su juo susirašinėti. Jis panoro aprodyti savo „valdas“. Taip ir pradėjome. Retkarčiais išsitraukdavome kamerą, pafilmuodavome. Po truputį herojai priprato, nebekreipdavo tiek dėmesio į mus, vis dažniau pradėdavo elgtis natūraliai. Tapome jiems tokiais „įnamiais“. Gal kartais įkyrokais, su savo keistais norais (jų nuomone), bet visai pakenčiamais.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kiek laiko užtruko filmavimai?
Filmavome dvi vasaras, vieną rudenį ir vieną žiemą. Žinoma, ne diena iš dienos, su pertraukomis. Kartais per dieną ir nieko nenufilmuodavome. Daug medžiagos liko už kadro, nepateko į filmą.
Kokie artimiausi planai?
Po „Kino pavasario“ ruošimės tarptautinei „Šaltų ausų“ premjerai. Ji vyks 56-ajame Krokuvos tarptautiniame kino festivalyje. Gegužės mėnesį Austrijoje, Vienoje festivalyje „Ethnocineca“ pristatinėsiu ankstesnį savo filmą „Pakeleiviai“. Taip pat toliau dirbu su filmu „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Rudenį Panevėžio miesto galerijoje pristatysiu dokumentikos projektą „Ekrano metamorfozės“.
Filmo anonsas:
Filmo seansai:
Balandžio 01, Penktadienis 17:00-18:30 Forum Cinemas Vingis, S01, Vilnius
Balandžio 10, Sekmadienis 13:30-15:00 Pasaka, MS, Vilnius