Lietuviško kino maištininku save laikantis Emilis Vėlyvis prieš keletą dienų pristatė savo prekinio ženklo, filmų serijos „Zero”, trečiąją dalį. Akivaizdu, kad šis Quentino Tarantino pasekėjas liko ne tik ištikimas savo stiliui. Šįkart E.Vėlyvis suplakė tą patį kokteilį kaip ir prieš tai, su tais pačiais ingredientais ir lygiai tokio pat stiprumo.
„Zero III“ padarytas pagal tą pačią schemą kaip ir kitos pirmos trilogijos dalys, ir kaip jo „Redirected/Už Lietuvą“. Filmas suskirstytas į kelias dalis, paraleliai pasakojamos kelios, iš pažiūros nesusijusios, istorijos, užpildant filmą-produktą į nūdienos aktualijas bei aliuzijomis į gerai žinomus politikus, žiniasklaidos atstovus.
Bet tai nėra E. Vėlyvio kaip filmų gamintojo braižas, stilius. Tai tampa nuobodžia kliše. Nes jei matei vieną jo filmą, matei visus. E. Vėlyvis tampa panašus į tuos keturiasdešimtmečius, ištiktus vidurinio amžiaus krizės, kai norisi lėkti motociklais ir apsitempti siauras odines kelnes. Prieš dvidešimt metų buvo įžūlu, maištinga ir seksualu, o dabar – juokinga.
E. Vėlyvis iš tų vandalų, kurie daužo lėto, migdančio, dažnai puipiško lietuviško kino langus, taip vaduodamas nacionalinį kiną iš kompleksų, laužydamas nusistovėjusias taisykles. Tačiau tvirtas žinojimas, kaip turi atrodyti naujas lietuviško kino veidas, jį pats kartais subjauroja tuo pačiu mąslumu, nereikalingai ilgomis pauzėmis. Tai tie patys bjaurūs randai, kurie žiūrovus verčia nusisukti nuo vietinio kino.
Bent viena jam pavyko – pats siužetas tikrai įdomus. Ir be to, kažkas turi rūpintis lietuvišku žanriniu kinu. Kad ir kokios silpnos būtų jo tradicijos. Ir bent siužetas turi ryšį, vaizdai siejasi vieni su kitu. Ko kai kurie lietuviški filmai stinga.