fbpx
Kino gidas, Scanorama

Ar girdite? „Scanorama“ ateina

Kadras iš filmo „Atsiverk man“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Atsiverk man“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Šiais metais kartu su „Scanoramos“ festivaliu keliausime labai toli: nuo Skandinavijos skrosime per Europą ir net galėsime užuosti amerikietiškų gardėsių kvapą. Taigi, suprantama, festivalyje rodomi filmai – unikalūs, skirtingi, liečiantys skirtingas, bet tuo pačiu ir bendras temas. Kiekvienas filmas – šalies, kultūros ir režisieriaus simbolis, kurį norisi pamatyti, iššifruoti ir permąstyti. Kaip suspėti viską pamatyti? Tikriausiai pasiimti neapmokamų atostogų. Juokaujame. Kaip ir kiekvieno festivaliu metu, patariame – jei galite, žiūrėkite viską, nes čia nėra blogo kino, čia – stebinantys jaunų ar pripažintų režisierių darbai, kuriuos neaišku kada vėliau vėl galėsime pamatyti. Tačiau taupantiems laiką, pasiūlysime keletą filmų, kurių tikrai patartume nepraleisti pro akis. O, galbūt, tie filmai Jums bus nuorodomis į kitas juostas? Nieks nežino.

„Naujienų iš Šiaurės“ šiais metais bus daug. Viena jų „Atsiverk man“ (Kerron sinulle kaiken, 2013). Šiame filme režisierius Simas Halinenas mums bando parodyti kaip tyras, išaukštintas, visų menininkų apdainuotas, tapytas ir aprašytas jausmas meilė gali skaudinti, būti kliūtimi laimingam gyvenimui. Šioje juostoje sutiksite Marit – ji gimė vyru, tačiau po lyties keitimo operacijos ji tapo moterimi. Dėl to ne tik jai, bet ir jos šeimai kyla daug problemų: juk aplinkiniai stebi, aplinkiniai teisia, aplinkiniai žino, kas geriausia. Šios moters gyvenime atsiranda jos svajonių vyras – Sami. Gražu? Tačiau nepamirškime, kad šiame pasaulyje Marit yra „kažkas ne taip“, „nenormalu“. O Sami? Jis vyras, tos lyties, kokia gimė, todėl – jam viskas gerai, dedame štampą „Priimtina“. „Atsiverk man“ siūlome pažiūrėti dėl to, kad filme nagrinėjama aktuali lietuviškai ir ne tik auditorijai tema. Kas mes tokie, kad spręstume, kas yra normalu-nenormalu, tikra-netikra, tinkama-netinkama. Labai sveika iš šono pamatyti, kokie mes, praeiviai, galime būti žiaurūs ir kokią įtaką žmogaus gyvenimui gali daryti net menkas piktas žvilgsnis gatvėje.

Kita šiaurietiška naujiena iš Danijos – „Kaifas, seksas ir mokesčiai“ (Spies & Glistrup, 2013). Šią juostą siūlome pažiūrėti todėl, kad jos kitokia forma – avangardiška. Ir pati, balansuojanti ties absurdo riba, tema – konservatyviai radikalaus liberalo ir hedonistiško kapitalisto kova su šalies oro linijomis ir politine sistema.

Kadras iš filmo „Borgmanas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Borgmanas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Keliaujame į Europą ir ją kertame: čia sutinkame „Borgmaną“ (Borgman, 2013). Kas jis? Niekas nežino. Kiekvienas po filmo nuspręsite pats. Kodėl šis filmas? Todėl, kad jis apie blogį, kuris yra čia pat kiekvieną dieną, ir kurį, tikriausiai, esame įpratę ignoruoti. Galbūt po „Borgmano“ praregėsime ir pabandysime nusiimti tas dirbtines kaukes, kurias neaišku kodėl kiekvienas užsidedame bent kartą gyvenime. Ir, žinoma, apdovanojimai – šį juosta, nominuota geriausio filmo apdovanojimui Sarajevo, Ostino, Sidnėjaus kino festivaliuose, o Paličo kino festivalyje kaip geriausias filmas gavo „Auksinį bokštą“.

Į jaunystę kitaip pažvelgti siūlo François Ozono juosta „Jauna ir graži“ (Jeune & jolie, 2013). Šiame filme pamatysite gražią septyniolikmetę Izabelę, kuri kvepia jaunyste, gyvenimišku polėkiu ir vyresniais vyrais. Ji su jais mylisi už pinigus, bet ne dėl jų, o dėl to, kad to nori. Šiame filme režisierius neidealizuoja jaunystės, paauglystės, transformacijos laikotarpio. Čia jaunos merginos virtimas moterimi neprimina bjauriojo ančiuko istorijos. Čia niekas neprimins pasakos. Kodėl verta pamatyti? Nes daugelis jau perėjome šį laikotarpį, ir kai kurie jo nė nenorime prisiminti. Kodėl? Ši juosta gali suteikti keletą atsakymų.

Dar kitokiu kampu galime žvelgti į moters pasaulį. Šį kartą į „Kareivės Žanos“ (Soldate Jeannette, 2013). Čia dvi moterys – skirtingos, gyvenusios skirtingose aplinkose, bet vienu gyvenimo momentu jos tapo vienodos, bendrininkės, siekiančios to paties tikslo – išsilaisvinti. Fani nori išsilaisvinti nuo pinigų, dirbtinumo gniaužtų, Ana – fermos ir kiaulių kriuksėjimo. Štai tokios moterys ir pradeda revoliucijas. Siūlome nepraleisti pro akis šios juostos, nes visur mus lydi pinigai, net ir į „Scanoramą“ eisime sumokėję tam tikrą sumą. Todėl verta pamatyti filmą, kuriame su jais bandoma kovoti – tik kas po to?

Kadras iš filmo „Tegyvuoja Baltarusija“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Tegyvuoja Baltarusija“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Tęsiame revoliucingų temų rekomendacijas – tiesiai iš Lenkijos „Tegyvuoja Baltarusija“ (Zyvie Belarus!, 2012). Krzysztofas Lukaszewiczius šiuo filmu mums parodo tai, ką vadiname „Realybė, kuri yra čia pat“ – ir tai tiesa. Jau dvidešimt metų džiaugiamės laisve. O Baltarusija? Baltarusijoje viskas simboliška, dirbtina. Tai patvirtins ir Mirono istorija. Kino kritikai teigia, kad ši juosta „purto pagrindus“, tačiau, galbūt, mums pasirodys kitaip? Juk kai kurie iš mūsų dar atsimina tai, ką patiria Mironas Baltarusijoje. Ir ar tikrai jau esame tokie laisvi?

Iš neišgalvotų gyvenimų siūlome pro užuolaidą žvilgtelėti į „Kiddo gyvenimą“ (Kidd life, 2012). Kiddas – berniūkštis, kuris per naktį tapo įžymybe. Neretai išgirstame tokių istorijų. Tačiau – kas po to? Kiddas dainuoja, Kiddas kontroversiškai elgiasi, Kiddas repuoja, Kiddas priverčia jus pasijausti nepatogiai ir Kiddas klausia savęs – kas iš to? Manome, kad verta žvilgtelėti į tokį gyvenimą, kadangi dažnai matome tik paradinę jo pusę, o taip smalsu pamatyti, kas ten, už scenos užuolaidos.

Danielis Dencikas mums siūlo pamatyti pasaulio pabaigą „Kelionėje į pasaulio pabaigą“ (Ekspeditionen til verdens ende, 2013). Režisierius teigia, kad mes žemėje esame tik pakeleiviai, menkos dalelės, pati Žemė – nepriklausoma ir jau vystanti ir mes nieko negalime pakeisti. Šį filmą siūlome pamatyti dėl to, kad juostoje keliamas itin svarbus klausimas – kas aš ir tu esame žemei? Ar mes kam nors reikalingi? Kas būtų, jei mūsų nebūtų? Pripažinkime, kad knieti sužinoti atsakymus.

Kadras iš filmo „Kelionė į pasaulio pabaigą“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Kelionė į pasaulio pabaigą“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Po kelionių „Scanorama“ siūlo pailsėti ir pažiūrėti Roberto Bressono filmus: „Bulonės miško damos“, „Kišenvagis“, „Mušetė“, „Pinigai“, „Žanos D‘ark teismas“. Čia nesikišame ir teisę rinktis paliekame Jums. Kiekvienas šių filmų – vertas pamatyti, kiekvienas – atskleidžia vis kitokį R. Bressono žvilgsnį į kiną. Svarbiausia – nepraleiskite ir būtinai pažiūrėkite bent vieną juostą, nes Robertas Bressonas savo kūryba padarė įtaką ne tik kitiems kūrėjams, bet ir pačiam kinui. Kaip? Atsakysite pamatę jo filmus.

Tą patį sakome ir apie Nikolo Roego filmus – vienaip ar kitaip šis režisierius padarė įtaką daugeliui kitų režisierių (Ridley Scottui, Christopheriui Nolanui). Jis geba realybę pavaizduoti kaip veidrodį, kurį jis gali suskaldyti, visaip pakreipti, ir parodyti tai, ko, atrodo, nei neįsivaizduotume. O kaip gali įsivaizduoti jis? Tikriausiai jis, „Žmogus, kuris nukrito į žemę“ (The man who fell to earth, 1976), iš kažkur… kitur…

„Scanoramoje“ taip pat Jūsų laukia Lietuvos kino premjeros ir Naujasis Baltijos kinas. Čia – tylime ir tik raginame žiūrėti ir vertinti viską, o po to savo mintimis dalintis su mumis.

Nepasiklyskite šioje ilgoje, daug aprėpiančioje kelionėje!

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.