fbpx
1 Rekomenduojame, Fantastiniai filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

Ar „Kopa“ atsilaiko neišpustyta vėjo? (filmo apžvalga)

Kadras iš filmo „Kopa“

Pradėkime nuo faktų. Denisas Villeneuve‘as jau kurį laiką yra kanadietiškas Christopherio Nolano atitikmuo. Jis, kaip ir jo amerikietiškasis kolega, dažnai yra laikomas režisieriumi, kuris tiesiog nieko negali padaryti blogai. Kiekvienas jo filmas pasitinkamas kaip šedevras dar prieš pasirodant pirmajam jo anonsui. Na, o jeigu kažkam kažkas nepatinka, tai kaip ir Ch. Nolano atveju, galima išgirsti sakant, jog nepatiklusis žiūrovas tiesiog per mažai rafinuotas. Arba, jeigu kalbėsime tiesiau, – „per durnas“, kad suprastų kino genijaus darbą.

Tad nenuostabu, jog, pasirodžius naujienoms, jog kitas talentingojo kanadiečio projektas bus susijęs su viena labiausiai numylėtų ir „tirščiausių“ mokslinės fantastikos serijų „Kopa“ (Frank Herbert „Dune“), daugeliui (taip pat ir man) prisiėjo tik smagiai karpyti ausimis. Na taip, dėl savo kompleksiškumo ir vidinės idiosinkrazės „Kopa“ yra šiek tiek sunkiai įkandamas projektas. Kitu atveju turbūt nei Alejandro Jodorowsky‘is, nei Davidas Lynchas (kaip ir dar daugybė kitų mažiau žinomų vardų) nebūtų su juo turėję tiek bėdų. Bet trečias kartas nemeluoja – vienas šiandienos didžiųjų autorių D. Villeneuve‘as tikrai nepridirbs.

Laukimui pasibaigus galima konstatuoti, jog iš esmės, ar bent jau iš dalies, atsikvėpti galima lengviau. D. Villeneuve‘as su savo „Kopa“ tikrai nepatiria visiškos nesėkmės.

Kadras iš filmo „Kopa“

Vien filmo vizualinė dalis yra įspūdinga. „Kopa“ dar kartą patvirtina, kad D. Villeneuve‘as yra vienas įspūdingiausių šiuolaikinio Holivudo vizionierių, kuriam ambicijomis prilygti galėtų retas šiandieninis režisierius. Jo vizija, maišanti geriau pažįstamas kosmoso operas su kubrikiškos kosminės odisėjos priemaišomis (ypač dėl filmo garso) ir net (labai) subtiliomis užuominomis į H. R. Geigerio kūrybą, nesigilinant į labiau skonio ginčams būdingas detales, yra verta kiekvieno žiūrovo dėmesio. Čia reikia sutikti su pačiu D. Villeneuve‘u – tai yra filmas didžiajam kino ekranui tikrąja to žodžio prasme. Net gaila, kad Lietuvoje neturime IMAX kino teatrų, o į Lenkiją civilizuotai nekursuoja greitieji traukiniai.

„Kopą“ didžiajame ekrane verta žiūrėti ne tik dėl jo vizualinių ambicijų, tačiau ir dėl elementaraus masto. Jis yra įspūdingas, apimantis ir kartais net suryjantis pagrindinius filmo herojus. Jei mėgstate išties epiškus vaizdus, čia tikrai nenusivilsite. Ypatingos reikšmės filmui prideda ir aktorių žvaigždžių komanda, nepaliekanti jokių klausimų ir dėl jų darbo kokybės. Asmeninis favoritas (rinktis tikrai yra iš ko) – nors ir mažokai matomas, tačiau tiesiog šleikštulingai puikus Stellanas Skarsgårdas.

Tačiau čia norėtųsi grįžti prie filmo masto. Jis, nors iš pirmo žvilgsnio ir sietinas pirmiausiai su vizualika ir bendresniu estetiniu pojūčiu, paveikia ir pasakojimo būdą. Kuomet kalbama apie tai, jog jis praryja ir pagrindinius filmo herojus, reikia pažymėti, jog tai galioja ir siužetui.

Kadras iš filmo „Kopa“

Viena stipriųjų „Kopos“, kaip literatūrinio kūrinio pusių, yra detalus ir kartais netgi žanrui nebūdingas subtilus kuriamos visatos kompleksiškumo ir jame egzistuojančių personažų daugialypiškumo išskleidimas. Sunku teigti, jog D. Villeneuve‘ui pavyksta užtikrinti šį, šiaip jau itin svarbų momentą, savo ekranizacijoje.

Neskaičiusiems knygos filme tikrai rasis sunkiau suprantamų momentų (recenzijos autoriui tai paliudijo ir filmą žiūrėjęs su „Kopa“ nesusipažinęs žmogus), ypač jei kalbėtume apie tam tikrus antgamtinius istorijos aspektus bei politinių peripetijų subtilybes.

Tuo tarpu skaičiusieji gali likti nepatenkinti tuo, jog didieji knygos momentai, ironiška, tačiau būtent dėl pasakojimui pasirinkto filmo užmojo, praranda dalį savo oho! efekto, savotiškos „sprogstamosios“ galios. O kai tai yra susiję su vienu esminių (ir tiesiogine žodžio prasme didžiausių) „Kopos“ visatos elementų. Gaila, bet tenka konstatuoti, jog tokie pasirinkimai šiek tiek nuvilia ir ne tik todėl, kad personažai praranda nemažą dalį savo motyvacinio daugialypiškumo.

Kadras iš filmo „Kopa“

Vietomis tai pernelyg supaprastina istoriją link kolonijinio mesianizmo epopėjos su aiškiomis geromis ir blogomis pusėmis ir nustumia į šoną vieną įdomiausių „Kopos“ aspektų – politinį kompleksiškumą. Lieka tik pro pirštus nepraslydęs smėlis delne (nesakykite, kad nesitikėjote panašaus palyginimo).

Tad per daug nesiveliant į detales belieka pakviesti filmą pasižiūrėti patiems. Mažų mažiausiai gausite tokį vizualinį spektaklį, kuriuo neteks nusivilti. Tą galima garantuoti. O dėl pasirinktos pasakojimo krypties, neapleidžia nuojauta, kad D. Villeneuve‘as bene pirmą kartą rimčiau nuvilia galbūt ne kaip vizionierius, o kaip pasakotojas. Už tai, žinoma, jo per daug negalima kaltinti – „Kopa“ yra tikrai „tirštas“ kūrinys, kuria atskleisti neužtenka ne tik dviejų su puse, o gal net ir visų 3-jų valandų.

D. Villeneuve‘as nėra dievas. Galbūt šios recenzijos autorius „nesupranta“ vieno šiuolaikinių kino genijaus darbų, tapusių laukiamiausia kelių pastarųjų metų premjera. Tiesa, tai galutinai nuspręsti palikime žiūrovams.

Filmo anonsas:

Režisūra – 7

Scenarijus – 6

Kinematografija – 9

Aktorių darbas – 10

Muzika – 8

Komentarai