fbpx
1 Rekomenduojame, Naujienos, Pokalbiai

Archyvaras Aleksas Gilaitis: „kinas – mano ramybės uostas“

Aleksas Gilaitis
Nuotrauka: Alda Eikevičiūtė

Aleksas Gilaitis — vienas iš ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ įkūrėjų ir kuratorių. Kino archyvaras dirbantis su įvairiais kino paveldosaugos projektais užsienyje ir Lietuvoje.

Aleksas kino studijas baigė Islandijos universitete, Reikjavike, o magistro laipsnį apsigynė Amsterdame, kur pristatė savo tyrimą apie degios juostos projekcijas vykstančias šiandien. Ilgą laiką praleidęs užsienyje jis stažavosi ir Olandijos nacionaliniame archyve „Eye Film Museum“ bei Serbijos nacionaliniame kino archyve „Jugoslovenska kinoteka“. Taip pat yra aktyvus festivalių lankytojas ir dalyvis, jau beveik dešimtmetį keliaudamas po Europą lanko žymiausius archyvinio kino festivalius.

Ar pameni, kaip kinas atsirado Tavo gyvenime?

Jis atsirado dar vaikystėje. Mėgau filmus žiūrėti tiesiog per televiziją, geriau pagalvojus, kitų variantų ir nebuvo. Tėvai neskatino eiti į kino teatrą, šeima nebuvo kino žmonės. Pirmą kartą į kiną ėjau vienas, tuo metu man jau buvo maždaug 11, taigi didžiojo ekrano patyrimas atėjo vėlai. Vilkaviškio kino teatre žiūrėjau visai ne vaikišką, tamsoką ir niūrų neo-noir filmą su Sylvesteriu Stallone „Farų žemė“ (Cop Land, rež. James Mangold, 1997)

Kiek save atsimenu – visada mėgau žiūrėti filmus. Net vasaromis, kai kartu su broliu leisdavome laiką pas babą, Jonavoje, vakarais žiūrėdavome įvairiausias juostas, net siaubo trilerius. Ilgainiui kinas tapo vis didesne gyvenimo dalimi.

Tačiau po mokyklos nesirinkai kino kaip ateities profesijos. Kodėl?

Aleksas Gilaitis
Nuotrauka: Alda Eikevičiūtė

Buvo minčių, tačiau tuo metu pasirinkau sociologijos studijas. Iš prigimties esu pasyvus ir tuo metu maniau, kad tai „saugesnis variantas“. Nežinojau ką tiksliai noriu veikti, nors ir turėjau kažkokių aistrų, bet visada buvo daug stabdžių, kurie mane baidė. Tuo metu svarsčiau ir apie kino režisūrą, apie studijas užsienyje, bet išvykimas iš Lietuvos buvo per daug gąsdinantis. Tiesiog pritrūko ryžto. Rinkausi lengvesnį variantą ir dėl to kino studijų kelias atsidėjo vėlesniam laikui, kai buvau labiau subrendęs, susigulėjusios mintys ir aiškiau supratau, kas mane labiau „veža“. Dabar suprantu, kad niekas nevyko šiaip sau, reikėjo laiko pasikloti tvirtus pagrindus po kojomis.

Studijuojant kitą specialybę kinas liko užribyje ar visada ėjo greta?

Mokantis universitete nepaleidau kino. Su kolegomis iš fakulteto rengėme viešą kino klubą universitete. O vasaromis dirbau Lietuvos kino studijoje. Tai buvo itin naudingos pamokos, supratau, kad konkrečiai kino gamybos srityje dirbti nenoriu, tai apsaugojo nuo pasinėrimo, pavyzdžiui, į kino režisūros studijas. Realus darbas kino aikštelėje sugriovė tam tikrą kino įsivaizdavimą, kurį buvau susidaręs iki tol. Ilgai idealizuotas paveikslas pasirodė ne toks ir artimas.

Ketvirto kurso pabaigoje įvyko lūžis ir viską palikęs išvykai į tolimą ir egzotišką šalį — Islandiją. Tai ramiam žmogui turėjo būti nemenkas iššūkis.

Išvykimas į Islandiją nebuvo lengvas variantas, man teko išlipti iš savo komforto zonos. Bet rinktis reikėjo. Tai buvo drąsus žingsnis gyvenime ir kino studijų pradžia.

Studijuojant Islandijoje, teko pereiti nemažai šilto ir šalto. Ką iš to laikotarpio įvardytum kaip įgytas stiprybes?

Didžioji stiprybė mokantis antrą bakalaurą — žinojimas, kaip veikia sistema. Studijuojant pirmą kartą — esi pasimetęs, nežinai, kas svarbu, o į ką galima žiūrėti atlaidžiau. Viskas būna absoliučiai nauja, norisi ir su grupiokais susipažinti, bet ir sesija ant nosies, mokaisi viską iš eilės, negebi atsirinkti informacijos. O grįžus į universitetą antrą kartą jau žinai, kas tau reikalinga, o ko nebereikia kartoti. Pirmosios studijos buvo net ne specialybės įgijimas, bet susipažinimas kaip veikia sistema ir kaip tikslingai siekti žinių bei savo, jau sąmoningai, suformuluotų tikslų. Trumpai — išmokau mokytis, o tuo pačiu įgavau ir kritinio mąstymo, žinių, pažinau savo privalumus.

O su kokiais sunkumais susidūrei studijuodamas užsienyje?

Mokantis užsienyje vienas iš sunkumų buvo anglų kalba. Nors Islandijoje mokiausi islandų kalba, daug naudojau ir anglų (skaičiau mokslinę literatūrą, rašiau atsiskaitymo darbus, bendravau universitete ir už jo ribų). Būdamas ne anglakalbis neretai jaučiausi „autsaideris“, nepakankamai žinantis/mokantis. Visais atvejais jaučiausi žemesnio lygio. Tokia gan skaudi siena, per kurią reikėdavo lipti, bet kito varianto nebuvo. Tačiau pasidariau ir išvadą, kad kalbos barjeras negali būti esminis stabdis. Galų gale — esi ne vienas toks ir aplinkiniai tai supranta, skatina nesustoti, palaiko. Tik tavo paties įsitikinimai gali tave varžyti.Ilgainiui radosi ir vis didesnis pažinčių ratas. O vėliau, mokantis Olandijoje, viskas buvo dar paprasčiau.

Koks sprendimas pasirodė geriausias tąsyk? Kokias galimybes atradai aplinkoje?

Aišku, atvykus man reikėjo darbo, už kažką duoną valgyti norėjosi. Galėjau kaip kiti atvykėliai dirbti baruose, kavinėse, bet man tai nebuvo artima, neatitiko mano moralinių įsitikinimų. Pasirinkau slaugo darbą senelių namuose, nors ir neturėjau jokios patirties. Nežinau kaip, bet mane priėmė ir skyrė bandomąjį laikotarpį, kuris buvo reikalingas ne tik jiems, kad pamatytų, ar sugebėsiu atlikti užduotis, bet ir man pačiam — ar tikrai galiu tai daryti, nes darbas sunkus psichologiškai. Bet galiausiai, man tai suteikė tikrą pasitenkinimą. Jaučiausi labai gerai taip prasmingai dalindamasis savo laiku su tais, kuriems pagalba yra būtina. Tai buvo galimybė pamatyti save iš kitos perspektyvos, suprasti dalijimosi svarbą. Dažniausiai tai, ką matei arba labai žaviesi, kažkokie atradimai — jų nesinori vien tik sau turėti. Kai turi tik sau, tai suteikia labai mažai pasitenkinimo. O dalijimasis — visa ko didžiausia jėga.

Grįžtant prie noro dalintis — po studijų Olandijoje įkūrei „Liulkos“ kino klubą, kur kvietei į seansus ne tik pasižiūrėti filmų, bet nors trumpam su jais iš tikrųjų pabūti, patyrinėti plačiau. 

Taip, kilo mintis rengti seansus draugams, kuriuose kiną patyrinėtume skirtingomis perspektyvomis. Nusprendžiau, kad Ozo kino salė tam puikiai tiktų, ir greitai susipažinau su Vaida Kazlauskaite, kuri dirbo UAB „Lietuvos kinas“. Jos dėka daugiau sužinojau ir apie Lietuvos kino situaciją, tarptautinių filmų saugojimą. Su ta pačia vidine motyvacija dalintis, prasidėjo „Liulkos“ kino seansai, kur kas mėnesį atrinkdavau po filmą pagal savo paties sugalvotus kriterijus. Prieš seansus pristatydavau temą, motyvus, kodėl atrinkau būtent vieną ar kitą juostą. Norėjau dalintis savo atradimais, kino klubas būtent tai ir atliepė.

Visą interviu skaitykite čia: https://bit.ly/3qaQpXj 

Kalbino Brigita Bielskė.

Nuotraukų autorė Alda Eikevičiūtė.

 

Komentarai