fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, Rodoma kine

„Artemis: žudikų viešbutis“ – nepavykęs „monstrų viešbutis“ suaugusiems (apžvalga)

Kadras iš filmo „Artemis: žudikų viešbutis“

Įsivaizduokite paslaptingą viešbutį, stūksantį kažkur didmiesčio centre. Į jį patekti beveik neįmanoma neturint ypatingos narystės, nes tai yra vieta maniakams, siekiantiems pasislėpti nuo pasaulio, kuomet juos ištinka kas nors blogo.

Skamba visai įdomiai, ar ne? Galima prigalvoti pačių įvairiausių scenarijų, pvz., granatsvaidžių kovoje susiremia baikeriai ir jakudzos, arba koks nors supergalingas maniakas, esantis blogesniu net už blogiukus, pradeda visus pjauti. Arba viešbutin patenka vienas policininkas, kurį nusikaltėliai ir maniakai pradeda medžioti kontroversijų pilno žaidimo Manhunt (Rockstar Games, 2003) stiliumi. Kruvinai gardu. Tiesiog puikus pagrindas tamsesnei, stipriais veikėjais paremtai komiksų stiliaus istorijai papasakoti.

Panašu, jog tai suprato ir naujokas britų režisierius Drew Pearce‘as, pristatęs pasauliui juostą „Artemis: žudikų viešbutis“ (Hotel Artemis, 2018). Juosta žiūrovą nukelia į netolimos ateities Los Andželą. Jame vyksta didelės riaušės dėl prieigos prie vandens, kurią yra privatizavusi viena korporacija. Riaušių epicentre stovi viešbutis „Artemis“, į kurį patekti galima tik turint ypatingą narystę. Jame veikia viešbutis/ligoninė, kuriame glaudžiasi ir gydosi visokiausio plauko nusikaltėliai. Viešbutis dirba 24/7, todėl visos riaušės viešbučio išorėje nuo agorafobijos kenčiančiai seselei Džin Tomas (Jodie Foster) ir jos padėjėjui Everestui (Dave‘as Bautista) tėra tik „dar vienas trečiadienis“.

Būtent tokį „dar vieną“ trečiadienį viešbutyje pasirodo stipriai prisidirbęs bankų plėšikas Šermanas (Sterlingas K. Brownas) su savo mirtinai sužeistu broliu Levu. Savo viešnagės metu jis susitinka seną pažįstamą Niką (Sarah Boutella), kurios aprangos skonis primena Adą Wongą iš žaidimo Resident Evil 4 (Capcom, 2005). Gerus vaibus Nikui gadina įkyrus ginklų prekeivis (Charlie Day), prisidengęs Akapulko slapyvardžiu (visi viešbučio svečiai filme turi slapyvardžius). Po kurio laiko Šermanas išsiaiškina, jog jo brolis prieš atvykstant į viešbutį pavogė itin brangius deimantus iš Los Andželo Vilkų Karaliaus (Jeffas Goldblumas), arba kitaip tariant, jūsų tipinio blogiuko, apie kurį išgirdę visi prikrauna kelnes (išskyrus, žinoma seselę Tomas). Čia ir pradeda rutuliotis tolimesnė istorija, atskleidžianti dalies veikėjų praeities istorijas, motyvacijas, bei slaptus tikslus.

Kadras iš filmo „Artemis: žudikų viešbutis“

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana neblogai. Iškart pradėjus žiūrėti filmą, patraukia dėmesį jo vizualinis stilius, perteikiantis neo-noir estetiką, sumišusią su retrofuturizmo spalvingumu ir 60-ųjų muzika (ją mėgsta seselė Džin Tomas). Atmosferą tinkamai sutirština apšepę koridoriai ir tamsios pakampės, sufleruojančios apie tai, jog žiūrovas čia nepamatys kokių nors vaikiškų atrakcionų.

Gerą įspūdį palieka ir pasirinkta aktorių komanda. Jau legendiniais tapę Jodie Foster ir Jeffas Goldblumas nenuvilia, o seriale „Žmonės prieš O. J. Simpsoną“ (The People v. OJ Simpson, 2016) sužibėjęs daug žadantis Sterlingas K. Brownas ar šiek tiek geriau žinomas Vilkų Karaliaus sūnų Krozbį vaidinantis Zachary‘us Quinto prideda reikalingos jaunesnės energijos aktorių trupei. Net jūsų kuklaus autoriaus numylėtinis kategorijoje „geriausias blogiausias raumenų kalnas-aktorius“ Dave‘as Bautista atrodo neblogai vaidindamas save „sveikatos apsaugos profesionalu“ vadinančio Everesto veikėją. Kuomet D. Bautistos nemokėjimas vaidinti yra tikslingai išnaudojamas (ačiū Jamesui Gunnui ir jo „Galaktikos sergėtojams“ už šį atradimą), jį stebėti yra netgi smagu.

Jei baigtumėte skaityti dabar, galėtumėte sakyti filmas atrodo tikrai neblogas. Deja, čia yra vienas tų kartų, kai gera idėja, vizualika ir gera aktorių grupė pridenginėja skylėtą ir nelabai pavykusį scenarijų. Filme taip ir nėra aišku, kas yra pagrindinė ašis. Ar tai yra Los Andželo riaušės netolimoje ateityje? Džin Tomas ir jos praeitis? Šermano ir jo brolio kančios? Niko motyvai? Vilkų Karaliaus ir Krozbio santykiai? Iš niekur atsirandanti policininkė Morgan? #MeToo judėjimas? Na gerai, paskutinės temos filme kaip ir nėra, tačiau kaip filmui apie žudikus viešbutyje visko išties yra per daug. Toks nesugebėjimas susikoncentruoti yra gana stebinantis žinant, jog Drew Pearce‘as iki savo režisūrinio debiuto buvo neblogas scenarijų rašytojas, tarp kurio darbų galima rasti ir žiūrovų liaupsių susilaukusį „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ (Mission Impossible – Rogue Nation, 2015).

Nesugebėjimas sudėlioti įdomesnės ar bent jau kažkokiu būdu smagesnės istorijos ir yra pagrindinė problema, pagadinanti neblogus likusius juostos aspektus. Tai nepadaro filmo „Artemis: žudikų viešbutis“ blogiausiu suspense filmu, kurį kino teatre Jums gali tekti pamatyti šiemet (čia žiūriu į vėmalų maišą pavadinimu „Vinčesteris“), tačiau scenarijaus silpnumas iššvaisto labai neblogą veikėjais paremtos (character-driven) istorijos potencialą. Bežiūrėdami gal ir neužmigsite, tačiau nejausite ir didelio susidomėjimo arba pasitenkinimo. O gaila.

Filmo anonsas:

https://www.youtube.com/watch?v=ReZXY5lDTqg

Komentarai