„Forum Cinemas“ archyvas
– You’re representing our country, for fuck‘s sake. They need to see a wholesome American family.
– But I don’t have a wholesome American family.
Štai jums paslaptis, o gal ir nelabai paslaptis. Aš esu darbininkų klasės vaikas. Ir dar iš kaimo. Savaime nei viena, nei kita nėra kažkokia nuodėmė. Tačiau gana svarbi aplinkybė žmogaus gyvenime. Pažįstu ne vieną tokį. Visus mus vienija viena savybė: sunku pajausti, kad esi savo vietoje. Toks jau tas gyvenimas. Savo gimtojoje aplinkoje, jeigu tik nori gyvenime užsiimti kažkuo kitu nei kaime įprasta, jautiesi šiek tiek izoliuotas. Tada patenki į miestą, kur pilna žmonių su panašias į tavo pomėgius. Tačiau su jais tau sunku, nes esi per daug uždaras, mandrai bendrauti nemoki, pasižymi tiesmukumu, savotišku grubumu. Žodžiu, ir vėl savotiška izoliacija. Štai todėl Tonios Harding personažas man ir buvo toks mielas bei suprantamas. Regis, ką aš bendro galėčiau turėti su šita čiuožėja iš JAV? Lyg ir nieko. Tačiau tiesa tokia, kad tiek daug empatijos man sukėlusio filmo jau seniai nebuvau matęs.
Kodėl Tonia Harding ir jos gyvenimas buvo verta filmo? Tonia buvo šokėja ant ledo. Viena geriausių iš tų, kurios varžėsi dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Ji buvo pirmoji amerikietė (ir antroji pasaulyje) per varžybas atlikusi trigubą apsisukimą ore. Dar ji buvo visiška redneck’ė, o gal netgi white trash, niekada nepritapusi dailiojo čiuožimo pasaulyje, kuriame iš sportininkių buvo tikimasi, kad šios bus tokios dailios damutės-lėlės barbės, labiau primenančios reklamų personažus, o ne realius žmones.
Tonia tokia niekada nebuvo, todėl turėjo varžytis ne tik su oponentėmis, bet ir su dailiojo čiuožimo establishment’u. Galiausiai viskas pasibaigė labai keistu incidentu, kurio metu kažkas, kažkieno užsakymu sulaužė koją Tonios konkurentei Nancy Kerrigan. Būtent šiam įvykiui „Aš esu Tonia“ ir skiria daugiausiai dėmesio, bet iš tikrųjų šis filmas yra ne kažin kokia drama apie baisų norą nugalėti ir beatodairišką konkurenciją, o veikiau jo veikėjų charakterių analizė, bandymas suprasti, kodėl žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi.
„Forum Cinemas“ archyvas
Daug gerų dalykų slepiasi šiame filme, bet, ko gero, pats puikiausias iš jų yra stilius ir struktūra. Tai lyg ir mockumentary, bet sykiu ir ne. Legenda byloja, kad režisierius Craigas Gillespie žinojo norintis sukurti filmą apie Tonią Harding ir N. Kerrigan incidentą, bet nebuvo tikras, kaip tai padaryti. Tada jam į rankas pateko seni, dešimtajame dešimtmetyje įrašyti interviu su pagrindiniais šitos istorijos dalyviais: Tonia, jos buvusiu vyru Jeffu Gillooly ir jo draugeliu Shawnu Eckhardtu. Tuose interviu jie iš esmės pasakoja absoliučiai skirtingus dalykus, pateikia savas įvykių versijas, o jų prisiminimuose trinasi riba tarp realybės ir fikcijos (ypač Shawno Eckhardto atveju). Taip kilo idėja filmo naratyvą periodiškai pertraukti pateikiant tokius prisiminimų intarpus, savotiškas įvykių interpretacijas. Daug kur tokia struktūra pasirodytų esanti pražūtinga, bet šiuo atveju ji tinka tobulai. Pati istorija juk yra paprasčiausiai absurdiška, o jos dalyviai labai ekscentriški, absoliučiai neholivudiniai.
Ko gero, stiprius veikėjus derėtų išskirti ir kaip dar vieną esminį „Aš esu Tonia“ pliusą. Minėtoji struktūra tikrai griūtų, jeigu pastarieji nesugebėtų pritraukti tavo dėmesio. Kitaip tariant, jeigu nenorėtum sekti, ką jie veikia, siužeto šuoliai, gana aštrus montažo stilius ir meta jausmas labai greitai imtų erzinti. Tačiau yra atvirkščiai. Veikėjai tokie įdomūs, kad labai greitai su jais praktiškai susidraugauji. Imi už juos savotiškai sirgti, netgi suprasti. Ir tavo galvoje tai sukelia neblogą sumaištį. Juk dauguma iš jų yra totalūs šūdžiai. Tarkim, J. Gillooly yra smurtaujantis, pavydus tipas. S. Eckhardtas balansuoja ant silpnaprotystės ribos, gyvena savo iliuzijų pasaulyje bei žlugdo aplinkinių gyvenimus. Tradiciškesnis filmas juos abu paverstų absoliučiai nesimpatiškais blogiečias. Tik ne „Aš esu Tonia“. Čia jiems irgi suteikiama galimybė. Ir tu iš tikrųjų juos pradeda suprasti. Ne, ne pateisinti, bet tiesiog suprasti jų sprendimų ir veiksmų logiką.
„Forum Cinemas“ archyvas
Dar stipresnes emocijas kelia Tonios motinos personažas. Allison Janney ją suvaidino tiesiog tobulai. Tai turėjo būti nemenkas iššūkis, mat kažkokiu paslaptingu būdu ši veikėja tuo pačiu metu sugeba būti ir siaubingai atstumianti, ir labai simpatiška, netgi savotiškai artima. Tai tiesiog neįsivaizduojamai ciniškas personažas. Tobulas tikslas pateisina priemones įsikūnijimas. Žiūrėdamas filmą tu nepritari praktiškai nei vienam jos veiksmui, bet kuo puikiausiai supranti, kodėl ji taip elgėsi. Gyvenimas tiesiog jai nesuteikė prabangos būti jautriai ir suprantančiai. Ar bent jau ji taip manė.
Na ir žinoma, dar yra Tonia. Mano žvaigždė. Mes taip retai filmuose matome tokius personažus, tad tikra atgaiva pamatyti ekrane kažką tikro, kitokio. Tonia jokiu būdu ne herojė. Greičiau antiherojė. Besikeikianti, maištaujanti, pykstanti, manipuliuojanti, manipuliuojama, skriaudžiama ir neįtikėtinai valinga, stipri. Tai žmogus, kuris gyvenime turi vieną vienintelį dalyką – čiuožimą. Tai jos kelias iš skurdo, kelias į pripažinimą, į kokybiškai geresnį gyvenimą. Visos jos gyvenimas – tai kova. Ir ji kovoja nagais ir dantimis. Su savo motina, su savo vyru, su čiuožimo teisėjais ir bendruomene, kuri vis bando jai pasakyti, kad kažkokiai white trash, tegu ir labai talentingai, šiame sporte nėra vietos.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tačiau Tonia sako fuck ‘em ir atkakliai siekia savo, nes juk čiuožimas – tai viskas, ką ji turi. Kol galiausiai ir tas vienintelis dalykas iš jos atimamas. Visa tai stebėdamas aš kartu su ja kartojau Tonia, mieloji, dėjau aš ant to dailiojo čiuožimo. Tačiau fuck ‘em. Tikrai. Fuck ‘em. Tu geresnė už juos visus. Jeigu kažkoks personažas sugeba sukelti tokias mintis ir emocijas, aš daugiau nieko iš filmo kaip ir nenoriu. Žinoma, toks Tonios simpatiškumas yra Margot Robbie nuopelnas. Ji yra ir viena šio filmo prodiuserių, tad akivaizdu, kad tikėjimo šiuo projektu bei noro papasakoti šią istoriją jai tikrai netrūko. Ir ji iš tiesų tapo puikia Tonia. Ji ne tik labai gražiai keikiasi, bet moka būti ir vulgaria, ir dork’iška ir labai jautria, palūžusia. Kitaip tariant, transformacija visiškai pavykusi.
Žiūrovą, kuris užaugo labiau privilegijuotoje, viduriniosios klasės aplinkoje ir tokių dalykų realiai nematė. Jautresnį žiūrovą, įtariu, gali kiek trikdyti „Aš esu Tonia“ smurtiškumas. Tiksliau to smurto kasdieniškumas, netgi komiškumas. Na, ką aš galiu jums pasakyti, mielosios snaigės. Toks jau tas kai kurių žmonių gyvenimas. Ir jeigu mes užsidengsime akytes savo delniukais, toji realybė niekur nedings. Tačiau tokia buvo tų žmonių realybė. Tonia nebūtų Tonia be savo motinos ir vyro. Tiesą sakant, daug sunkiau už realaus fizinio smurto scenas buvo stebėti tą čiuožimo establishment’o bandymus susidoroti su ja atseit kultūringai. Tokios scenos, kaip tos, kurios vyksta automobilių stovėjimo aikštelėje arba prie veidrodžio (pasižiūrėję filmą suprasite apie ką aš) emociškai daug paveikesnės už rutininį smurtą. Tonia – tai žmogus, kurį atstumia pats pasaulis. Ar tokiomis aplinkybėmis tikrai baisūs kažkokio šūdžiaus kumščiai?
„Forum Cinemas“ archyvas
Jeigu filmui „Aš esu Tonia“ reikėtų kažką prikišti, tai nebent tai, kad tam tikri dalykai būtų šiek tiek labiau išplėtoti. Tarkim, Nancy Kerrigan incidentas yra svarbiausia siužeto dedamoji, bet jos pačios filme beveik nėra. Labai įdomus buvo žiniasklaidos santykio su šia istorija aspektas. Jis irgi ne taip gerai išvystytas. Gal dar būtų įdomu turėti daugiau scenų iš įvairių varžybų užkulisių. Kitaip tariant, čia net ne kažkokios klaidos. Viso labo ne iki galo išpildyti lūkesčiai.
O šiaip jau „Aš esu Tonia“ yra vienas smagiausių filmų, kuriuos teko matyti per pastaruosius metus. Tai šviežia, nauja, linksma, jautru. Praktiškai pilnas paketas. Tai kūrinys, kuriame pagalvota apie smulkmenas. Tarkim, net ir muzika tobulai parinkta. Tos, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių pradžios underground’o dainos tinka tiesiog tobulai. Kaip, beje, ir dauguma kitų smulkių sprendimų. Tad skubėkite žiūrėti, kol rodo. Prieš pat Pjongčango olimpiadą bus labai naudinga prisiminti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Filmo anonsas: