Jau beveik 50 metų gegužės 18 dieną minima Tarptautinė muziejų diena. Muziejai atsigręžia į savo praeitį, dabartį ir ateitį. „Gyvename mieste, kuriame dažnai ištrinama istorija. Miestas, kuris ne kartą užbraukė savo istoriją, kuriame daug vertybių buvo išgrobta. Todėl aš galvoju, kad ateičiai reikėtų išsaugoti mūsų kiekvieno laiko etapo muzikinio gyvenimo atspindį“, – teigia muzikologė Jūratė Katinaitė.
Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejus šiemet, kaip ir kasmet, gegužės 17 d. dalyvauja Europos muziejų naktyje ir kviečia į renginius, o jau kitais metais minės svarbią sukaktį – savo veiklos šimtmetį. Šiemet Europos muziejų nakties tema – „Muziejų ateitis greitai besikeičiančiose bendruomenėse“. Šių progų paraginti apžvelgiame savo muziejaus istoriją, o įžvalgius ir drąsius menotyrininkus pakvietėme pabūti vizionieriais – apžvelgti menų situaciją bei paprognozuoti, kaip keisis menai bei jų saugojimas, patys muziejai ateinantį kitą šimtmetį.
Istorikas Artūras Savko pasakoja apie kuklią muziejaus pradžią ir spartų jo išaugimą, vizionierius Balį Sruogą ir Vincą Krėvę-Mickevičių. Muzikologė Jūratė Katinaitė pastebi, kaip svarbu yra saugoti išsamiai, nenaikinti šaltinių ir svarsto, kaip vis labiau daugiatautei Lietuvai perteikti dabarties atspindį. Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė ir kinotyrininkė Austėja Kuskienė iškelia patyriminių ekspozicijų poreikį bei pastebi kintantį, komandiniu tampantį kūrybos procesą.
Istorikas A. Savko: nuo spintoje tilpusių eksponatų iki pusės milijono vertybių
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus darbuotojas, istorikas Artūras Savko pasakoja, kad apie Lietuvos teatro muziejaus kūrimą tarp teatro bendruomenės narių galvota dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o sąlygos tam realizuoti atsirado Nepriklausomoje Lietuvoje.
Manoma, kad mintis kurti šį muziejų gimė Baliui Sruogai ir Vincui Krėvei-Mickevičiui žaidžiant šachmatais – šiedu vyrai buvo dideli šio žaidimo mėgėjai. Savo veiklą muziejus pradėjo Kaune 1926 m. prie Lietuvos universiteto. Tuo metu Balys Sruoga buvo šio universiteto Teatro seminaro steigėjas, skaitė paskaitas Humanitarinių mokslų fakultete, o Vincas Krėvė Mickevičius šiam fakultetui vadovavo. Prie šio fakulteto ir įsikūrė Teatro muziejus. Kiekvienas fakultetas stengėsi vieną ar kelis muziejus turėti, tačiau ne visi išliko ir išaugo.
Kaip pasakoja A. Savko, muziejaus iniciatoriai, rinkdami medžiagą naujajam muziejui, kreipėsi pirmiausia į visuomenę: laikraštyje „Lietuvis“ buvo išspausdintas straipsnis, kviečiantis prisidėti prie muziejaus vertybių kaupimo, dovanojant vertingus eksponatus. Taip pat buvo kreiptasi į menininkus: režisierius, aktorius, dainininkus, kviečiant dovanoti muziejui spektaklių programas, nuotraukas, memorialinius (asmeninius) daiktus. Aktyviai prie muziejus kūrimo proceso prisidėjo Unė Babickaitė – aktorė, viena pirmųjų moterų-režisierių, vaidinusi net Amerikoje.
Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį Teatro muziejus visai neturėjo finansavimo, o visi jo rinkiniai lengvai tilpo į vieną iš dviejų muziejaus turimų spintų. Ketvirtajame dešimtmetyje muziejaus rinkiniai labai išaugo ir jame jau buvo sukaupta net 40 tūkstančių vertybių. Nepriklausomybę po daugiau kaip šimtmečio priespaudos atkūrusioje Lietuvoje susirūpinta steigti muziejus, saugoti vertybes. Mažas ir provincialus miestas – Kaunas, per labai trumpą laiką turėjo tapti laikinąja sostine, su pagrindiniu valstybės teatru, svarbiausiais muziejais.
1936-aisiais muziejus perkeltas į Valstybės teatrą. Deja, Nepriklausomoje Lietuvoje rinkta Teatro muziejaus kolekcija Antrojo pasaulinio karo metu buvo išblaškyta ir išgrobstyta. Tik labai nedidelė dalis rinkinių buvo išsaugoti Teatro draugijos. 1947 metais muziejus, perkeltas į Vilnių, vėl savo kolekciją talpino mažame kambarėlyje, šįsyk Aktorių namuose.
Iš Teatro draugijos ir Operos ir baleto teatro archyvų XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje imtasi naujai formuoti muziejaus kolekciją – kaip Dailės muziejaus padalinys ėmė veikti Teatro ir muzikos muziejus. Per septynis dešimtmečius rinkiniai labai išaugo, vertybių skaičius netrukus pasieks pusę milijono. 1992 m. muziejus tapo atskiru Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi.
Scenos menų kritikė A. Kaminskaitė: kaip išsaugoti teatro gyvybę, kurią palaiko nebūtinai stipriausi spektakliai?
„Teatras iš principo nėra menas, kurį įmanoma išsaugoti. Teatro esmė yra veikti gyvai; tai išskiria jo patirtį iš kitų menų patirties. Tačiau, kad ir kaip gražiai teatro menininkai kalbėtų apie teatro magiją per jo laikinumą, jie patys nori išsaugoti tai, dėl ko ilgai dirbo“, – pastebi scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Anot jos, nėra geresnės formos spektaklio išsaugojimui už filmuotą medžiagą. Tai leidžia išsaugoti elementus ir kūrybinės komandos darbą. Kaip teigia A. Kaminskaitė, šiek tiek giliau žengia muziejų rinkiniai, kuriuose saugomos spektaklių istorijos: kritikų recenzijos, žiūrovų atsiliepimai, įvairaus pobūdžio atgarsiai.
„Paradoksas toks, kad, saugant spektaklių istorijas, teks išsaugoti ir tai, kas galbūt nėra meniškai vertinga. Daugybė žiūrovų užpildo sales spektaklių, kurių profesionalūs menotyrininkai ar vertintojai nelaiko reikšmingais. Ir tai yra vienas didžiausių iššūkių muziejų rinkinių kuratoriams: kaip išsaugoti teatro gyvybę, kurią ne visuomet palaiko patys stipriausi ir įdomiausi spektakliai?“ – svarsto scenos menų kritikė.
A. Kaminskaitė akcentuoja, kad vis daugiau simpatijų susilaukia kolektyvinė kūryba, tad vis sunkiau bus atrinkti asmenybes, kurias pažinti leidžiančią medžiagą būtų prasminga saugoti. „Kas yra spektaklių kūrėjai, kam priklauso sėkmingiausi jų elementai? „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijose pagaliau vertinant vis įvairesnių sričių profesionalų darbą, daugėja medžiagos ir muziejui, kuris anksčiau galėjo sau leisti koncentruotis į režisierius ir aktorius“, – pastebi A. Kaminskaitė.
Šiandien, anot jos, galima kliautis apdovanojimais, galima kliautis publikos simpatijomis ir net sekėjų skaičiais socialinėse medijose. „Tačiau įdomiausia būtų kliautis ilgamečiais profesionaliais stebėtojais, – teigia A. Kaminskaitė. – Tai reikštų, kad teatras būtų išsaugotas per konkretaus stebėtojo patirtį ir labai labai subjektyviai. Vadinasi, taip, kaip ir yra iš tiesų patiriamas“.
A. Kaminskaitė kviečia susitelkti ir į žiūrovus: jų įpročius, jų pasirinkimus, jų pasikeitimus. „Lengviausia fiksuoti pasirinkimus, kuriuos atspindi kiekvieno teatro administracijoje tūnantys dokumentai. O įpročiai… jie kinta lėtai, per ateinantį šimtmetį jau galbūt būtų regimi svarbūs pokyčiai ir juos būtų prasminga užfiksuoti. Nes ką daugiau jei ne pokyčius turėtų fiksuoti neišsaugomą teatrą saugantis muziejus?“. „Būtų naudinga, jei muziejai dar smarkiau pereitų nuo suteikiamos galimybės tiesiog pamatyti prie kvietimo patirti, nes teatro esmė ir yra patyrimas. Bet tam reikalingas didelis finansavimas, nors kūrybinės energijos muziejams pakaktų, finansai gali tapti kliūtimi“, – teigia A. Kaminskaitė.
Muzikologė Jūratė Katinaitė: violončele griežiantis muzikantas – egzotika?
Muzikologė Jūratė Katinaitė prisimena poeto Tomo Venclovos žodžius, kad Vilnius yra miestas–palimpsestas. „Gyvename mieste, kuriame dažnai ištrinama istorija. Miestas, kuris ne kartą užbraukė savo istoriją, kuriame daug vertybių buvo išgrobta. Todėl aš galvoju, kad ateičiai reikėtų išsaugoti mūsų kiekvieno laiko etapo muzikinio gyvenimo atspindį. Svarbu pagauti tą laiko dvasią, kaip muzika funkcionuoja visuomenėje – kas oficialiai deklaruojama, kas vertinga, bet mažai pastebima, ir kas žmonių vartojama“, – svarsto J. Katinaitė.
Ji yra įsitikinusi, kad ateities kartoms turėtume palikti kone viską, nes „mes galime visiškai nenujausti, nenuspėti, koks bus ateities interesas. Šaltinių gausa yra vertybė, tačiau mes dažnai to nesuvokiame, neapsaugome. Sunaikinti ankstesnių kartų palikimą – tai nusikaltimas. Svarbu užkardyti nuo tokių veiksmų, ypač nuo lengvabūdiškų įstatymų, kuriais dokumentų saugojimas vis labiau liberalizuojamas. Kas mums neatrodo reikšminga, po kelių dešimtmečių gali būti reikšmingiau nei mes galvojame“.
Mes nežinome, kokia bus rasių, tautybių įvairovė Lietuvoje po, tarkime, 50 metų, pastebi muzikologė. Imigracija didėja ir ši tendencija tik stiprės – Lietuva bus populiari dėl klimato kaitos, nes čia saugu gyventi, teigia ji. Anot J. Katinaitės, „negalime įsivaizduoti, kokia bus Lietuvos tautinė sudėtis, kiek čia begyvens lietuvių, kurių tolydžio mažėja. Kiek ateities visuomenei bus įdomus lietuviškos kultūros paveldas? Mums reikia jau dabar galvoti, kaip jį koncentruoti taip patraukliai, kad čionykštė kultūrinės atmintis būtų įdomi ateities žmogui, kuris galbūt bus kilęs iš kitos kultūros, aplinkos“.
Anot J. Katinaitės, pravartu aprėpti visą spektrą – ką groja nacionalinės institucijos, kokių amžių tai yra muzika, koks koncertų lankomumas, kokie yra garsūs kūrėjai, kokia yra populiarioji scena, kokia alternatyvi scena, kiek jai skiriama finansavimo, koks yra susidomėjimas; tai ir programos, ir parduotų bilietų statistika, ir vertinimai. Pasak J. Katinaitės, muzika yra labai susijusi su technologijomis: nėra taip svarbu, ar dūdele groji, ar suprogramuoji kompiuteriu.
„Muzika yra skambėjimas, tai, ką girdi, o ne kokiais būdais išgauni. Jei technologijos plėtosis tokiais šuoliais ir toliau, labai tikėtina, kad ateityje bus retenybė muzikantas, gebantis partitūras skaityti, gal violončele griežiantis muzikantas bus egzotika. Kas labiausiais pakeitė muzikos funkcionavimą visuomenėje, tai įrašų industrija: gramofonas, plokštelės, radijas, tai, kas leidžia klausytis muzikos be gyvo atlikimo. Nuo to laiko mes gyvename labai intensyvioje muzikinėje aplinkoje“, – pastebi pašnekovė.
Kinotyrininkė A. Kuskienė: ateities muziejus – panašus į Warner Bros studijas
Kino tyrėja, žurnalistė Austėja Kuskienė, provokuodama, paklausė paauglės dukters, ar ši sutiktų nueiti į muziejų, kuriame būtų tik senos kameros, projektoriai ir kita kino technika. „O ar galėčiau ja pasinaudoti? Ką nors nufilmuoti? Ką nors sau pamontuoti?“ – paklausė ji. „Ir kokie iškalbingi tie keli klausimai: pasižiūrėti nebepakanka, norisi čiuopti, spausti, patirti. O man norisi nebe plynų artefaktų, bet istorijų – užkulisių, virtuvės atskleidimo, vidinių pokštų“, – pastebi A. Kuskienė.
Anot jos, daug rekvizitų ir kostiumų ateity iš dabartinio po festivalius keliaujančio vaidybinio lietuviško kino nesurinksim: „Šiais tvarumo laikais daug kas filmuojama autentiškose vietose, kartais aktoriai net filmuojami su savais drabužiais ir scenose panaudojami nuomoti arba asmeniniai daiktai“. Kuskienė pastebi, kad dabar jaunoji kino karta atsisako asmenybių kulto, stengiamasi visiems priminti, jog kinas – labai didelis komandinis tinklas: „Ir visa tai, žinoma, lydi istorijos, nutikimai ir pasakojimai. Todėl į muziejaus ir kino draugystę bei ateitį noriu žvelgti per edukacijos, patyrimo, supažindinimo ir istorijų pasakojimo prizmę“.
A. Kuskienė įsivaizduotų ateities muziejų šiek tiek panašų į Warner Bros studijas, kur kiekviena patalpa nukeltų į vieną ar kitą filmą: „Žanrinio kino pavyzdžių turime vis daugiau, šie filmai vis įdomesni, vis kokybiškesni, tad tokius filmus pristatyti būtų tobula ir lengva – su muzika, išlikusiais rekvizitais, sustatyta šviesa, filmų kadrų projekcijomis, gal net galimybėmis prie „žaliojo ekrano“ ir save įsiamžinti kokioje įspūdingesnėje scenoje“.
Kaip pavyzdį ji pateikia Kristinos Buožytės ir Bruno Samper fantastiką „Vesper“: „Įsivaizduokite salę su nepakartojamais rekvizitais iš laboratorijos ar augalų, o aplink – daugybė ekranų su kadrais iš filmavimų. Arba kaip būtų smagu pasidairyti po Jono Trukano aštraus slešerio „Rūpintojėlis“ dailės skyrių: nuo medinių rūpintojėlių, iki netikrų kirvių, dirbtinio kraujo ir greit dūžtančių stiklų, išlietų iš cukraus masės. Po daugybės metų muziejų lankytojai prisimins Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ per devyniasdešimtųjų reliktus, garsyną, Rimanto ir Mindės džinsūras, specialiųjų efektų darbo užkulisius“. „Visa koja įžengus į vieną filmą, atsivertų ir paties kūrinio, ir mūsų kino istorija“, – tikina A. Kuskienė.
Ji linki ir patiems kino kūrėjams – prodiuseriams, komunikacijos specialistams, gamybos vadovams, galbūt net patiems režisieriams – pamąstyti apie tai jau filmo kūrimo metu: „Dabar, kai kino kūrėjų ir jų darbų vis daugiau, filmus vis lengviau kurti (o kartais ir kepti), komandos turi suprasti, kad filmo sukūrimas nėra savaiminis pasiekimas. Privalu ir žvilgtelėti tolėliau – ką galės palikti ateičiai? Nes visgi šiais skaitmenizacijos laikais, kai visi scenarijai worduose, patys filmai – debesyse ar platformose, o plakatai – internete, muziejams, o kartu ir jų ateities lankytojams, reikės kažko daugiau“.
***
Tad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus laukia įdomūs ir intriguojantys ateities iššūkiai. Dar įvairesniais rakursais pasvarstyti apie ateitį kviečiame gegužės 17 dienos vakare. Nuo 16 iki 22 val. Mažuosiuose Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 41) galėsite apžiūrėti parodas „Laisvės objektyvas“ ir „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, Meno forto padalinyje (Bernardinų g. 8) – parodą „Eimunto Nekrošiaus spektaklių žemėlapiai“.
Muzeotekoje ir Mažuosiuose Radvilų rūmuose lauks įvairūs renginiai: edukacinis užsiėmimas šeimoms apie muziejaus veikimą bei perspektyvas „Mano muziejus“, užsiėmimas, leisiantis išreikšti savo pažiūras „Protesto siena“, ekskursijos po parodas, susitikimai su autoriais, laisvas lankymasis atvirose saugyklose, kur jus pasitiks muziejininkai ir papasakos įdomių istorijų. Renginį vainikuos grupės „Subtìlus“ koncertas.
Plačiau apie programą – muziejaus interneto svetainėje: https://bit.ly/3GQthLL
Tekstą parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė