fbpx
Naujienos

Atkeliauja Kanuose už gyvenimo nuopelnus apdovanotos Agnès Varda filmai

Režisierė Agnès Varda Kino centro „Skalvija“ archyvas
Režisierė Agnès Varda
Kino centro „Skalvija“ archyvas

Šiemet Kanų kino festivalio apdovanojimų ceremonija prasidėjo pagerbiant garsią prancūzų kino režisierę ir vaizdo instaliacijų kūrėją Agnès Varda. Už gyvenimo nuopelnus jai įteikta Garbės Auksinės Palmės šakelė. A. Varda tapo pirmąja kino kūrėja moterimi, apdovanota šiuo prizu, ir prisijungė prie tokių kino meistrų kaip Woody Allenas, Clint Eastwood ir Bernardo Bertolucci, kurie niekada prieš tai nebuvo apdovanoti Kanuose, tačiau jų įtaka kino menui yra milžiniška.

„Skalvija“ kviečia geriau pažinti šią iškilią asmenybę, vis dažniau pavadinamą gyva kino klasike, ir kino ekrane pamatyti vienus ryškiausių jos filmų: bene labiausiai ją išgarsinusią „Kleo nuo 5 iki 7“ (1962), gausiai apdovanotą „Bastūnę“ (1985) ir autobiografinį dokumentinį filmą „Agnesės paplūdimiai“ (2008). Filmai bus rodomi birželio 10-18 d. vakarais iš kino juostos.

Prancūzų Naujosios bangos režisierė, juokais vadinama šios bangos senele, daugiau nei pusšimtį metų kuria radikalius, jokiam įrėminimui nepasiduodančius filmus. Ir kino tyrinėtojai, ir kino kritikai, ir žiūrovai juos vadina nepamirštamais, kartais įžūliais, kartais nepatogiais, tačiau įsimintinais. Todėl jų suklasifikuoti ir sudėlioti į aiškias lentynėles nepavyksta, o ir nereikia.

Varda filmų herojės – stiprios moterys, neretai marginalės ar visuomenės atstumtosios, ištikimos sau ir savo prigimčiai. Galbūt todėl A. Varda sukurti moterų charakteriai yra vieni įdomiausių XX-ojo amžiaus kine. Tačiau, pabrėžia garsi prancūzų kino autorė, ji pati neturėjusi tikslo kurti moterišką kiną. „Norėjau kurti šiuolaikinį kiną. Picasso, Modgiliani… jie iš esmės pakeitė meną. Aš norėjau pakeisti kino meną“.

Kadras iš filmo „Kleo nuo 5 iki 7“ Kino centro „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Kleo nuo 5 iki 7“
Kino centro „Skalvija“ archyvas

Varda kūrybos braižas yra unikalus, jos filmavimo metodas apibūdinamas kaip cinécriture (kinematografinis rašymas arba rašymas filmais). Kamera naudojama tarsi rašiklis. Šis braižas ryškus ir „Bastūnėje“, ir „Agnesės paplūdimiuose“. Pastarajame ji su humoru ir polėkiu kalba apie savo karjerą, kuri prasidėjo nuo fotografės darbo, apie susitikimą ir ilgą gyvenimą kartu su kino režisieriumi Jacques’u Demy, keliones į Kubą, Kiniją ir JAV. Ir taip sugrįžta į savo gyvenimo paplūdimius. „Atvėręs žmones, juose rastum gamtovaizdžius, atvėręs mane, rastum paplūdimius“, – sako kūrėja.

Apskritai vaidybinis ir dokumentinis kinas A. Varda filmuose yra neperskiriamas. Štai dokumentiškumas lydi ir Venecijos kino festivalyje Aukso liūtu apdovanotą vaidybinę juostą „Bastūnė“. Čia tarsi dokumentiniuose kadruose kalbinami žmonės, kuriuos buvo sutikusi Mona, rasta sušalusi plyname lauke. Taip po truputį dėliojasi jaunos moters, tarsi be tikslo ir vietos besibasčiusios po šį kraštą, portretas.

Tuo metu drama „Kleo nuo 5 iki 7“, vadinama tikru Naujosios prancūzų bangos perlu, sukuria realaus laiko pojūtį. Filmas trunka dvi valandas, lygiai tiek, kiek pagrindinei filmo herojai Kleo lieka iki susitikimo su gydytoju, pranešančiu jos tyrimų rezultatus. Tai dvi valandos laukimo ir susitikimų su draugais, klajonių po Paryžių. Tiek užtenka, kad suvoktum savo trapumą, laikinumą ir unikalumą.

„Varda turi ypatingą talentą užčiuopti tai, kas dar tik formuojasi, dar nematoma, bet jau tvyro ore. Jau paženklinta būsimų permainų ir naujos tapatybės dvasios. Matyt, taip yra todėl, kad pati režisierė nuolat keičiasi, kartu išlikdama savimi – neįtikėtinai smalsi, gyvybinga, stoiškai priimanti gyvenimo iššūkius“, – svarsto kino kritikė Živilė Pipinytė.

Greičiausiai dar ir todėl, kad kino kūrėją visada domino kiti žmonės. Būtent žmones A. Varda laiko svarbiausiu savo įkvėpimo šaltiniu ir vis dar nori toliau juos filmuoti.

Komentarai