1979 metais JAV muzikos grupė „Blondie“ su roko ir stiliaus ikona, blondine Debbie Harry įrašė savo hitą „Atomic“. Nors debiutinis režisieriaus Davido Leitcho filmas „Atominė blondinė“ (Atomic blonde, 2017) neturi nieko bendro su žymia JAV roko grupe, tačiau geros muzikos, stiliaus, blondinių ir „atominio“ veiksmo jam tikrai netrūksta.
Pasaulio istorikai ir sociologai, veikiausiai, taip niekada ir neras vienintelio atsakymo, kodėl 1989-aisias byrėti pradėjus Sovietų Sąjunga ir jos satelitinės valstybės nepasinaudojo savo turimu milžinišku atominių ginklų potencialu. Byrantis, nevykęs komunistinis projektas kartu su savimi galėjo nusinešti užmarštin ir visą civilizuotą pasaulį.
XX-ajame amžiuje itin realiai atrodęs galimas atominis krachas tikrai nebūtų buvęs toks stilingas ir patrauklus akiai kaip straipsnio įžangoje minėtos grupės 1979-ųjų albumo „Atomic“ viršelis. Vienas ryškiausių sovietinio projekto byrėjimo simbolių – 1989 metais pradėta griauti Berlyno siena. Būtent į tų metų Berlyną žiūrovus ir nutrenkia filmo „Atominė blondinė“ veiksmas.
Kaip dabar jau tapo madinga, šis filmas sukurtas pagal grafinę novelę – 2012-iais publikuotą Antony Johnstono ir Samo Harto veikalą „Šalčiausias miestas“ (The Coldest City), savotiškai „švenčiantį“ Berlyno pogrindį ir išskirtinumą XX-ąjame amžiuje. Juk būtent Berlynas buvo ta vieta, kur akivaizdžiausiais susidūrė komunistinių Rytų ir demokratinių Vakarų kultūra, o kartu ir slaptųjų tarnybų veikla. Puiki vieta šnipų žaidimams, kaip jau nekartą parodyta daugelyje kino filmų. Šnipų žaidimų pilnas ir „Atominės blondinės“ scenarijus.
1989-ųjų Berlyne nužudomas Didžiosios Britanijos žvalgybos (MI6) agentas. Jį nužudęs KGB narys pavagia mikrofilmą su Vakarų agentų dirbančių SSRS sąrašu. Jame yra ir duomenys apie itin svarbų, Vakarams kenkiantį dvigubą agentą Sačelį. Tačiau KGB žudikas nepasitraukia iš Berlyno. Atgauti sąrašo siunčiama MI6 agentė Lorena Broton (akt. Charlize Theron), slapyvardžiu „Atominė blondinė“. Prasideda milžiniško šnipų voratinkli narpliojimas. Šis voratinklis pilnas dvigubų ar trigubų išdavysčių, skirtingų valstybių agentų ir, žinoma, pavojų.
Naratyvu „Atomninė blondinė“ nenustebins – tai dar vienas filmas apie šnipus, su visais tokiems filmams būdingais atributais. Nors ir tvirtai „sukaltas“, tačiau pabaigoje filmo scenarijus išskysta ir tampa per daug neaiškus. Negelbsti filmo ir tai, jog jo veiksmas pasakojamas flashbackų principu – Berlyne vykdytą misiją agentė „Atominė blondinė“ atpasakoja ją Londone tardantiems CŽV ir MI6 pareigūnams. Nors filmo scenarijus nėra prastas, tačiau norintys pasinerti į rimtesnius šnipų žaidimus tikrai gali rasti tinkamesnių alternatyvų (pirmasis į galvą šovęs pavadinimas – režisieriaus Tomas Alfredsono „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (Tinker Tailor Soldier Spy, 2011).
Tačiau ne patį stipriausią filmo scenarijų su kaupu atperka kitos filmo sudėtinės dalys – laikotarpio aplinka, stilius, muzika, vaidyba.
Filme gana gerai ir stilingai „pagauta“ laiko ir vietos atmosfera, Rytų ir Vakarų dichotomija. Pilkus Berlyno gatvių kadrus keičia gausiai neonine žydra ir rausva spalva nušviestų pogrindinių pankų vakarėlių scenos, Stalininės architektūros geometrinės formos maišomos su trankiomis devintojo dešimtmečio muzikos dainoms, Vakarų Vokietijos klubus maino apšiurusiame Rytų Berlyno kino teatre rodomos Andrėjaus Tarkovskio „Stalkerio“ scenos.
Vizualinę filmo pusę dar geresnę padaro ir puikiai nufilmuotos bei atliktos kovų scenos. Tai nestebina, filmo režisierius – Davidas Leitchas – yra puikiai Holivude žinomas akrobatinių triukų ir veiksmo scenų koordinatorius. Savo režisūrinį kelią autorius pradėjo kaip 2014-ųjų filmo „Džonas Vikas“ (John Wick) antrasis režisierius, tik titruose neįrašytas. Filmas vėl į aukštumas iškėlė Keanu Reeveso žvaigždę ir dar kartą įtvirtino jį kaip vieną puikiausių JAV veiksmo filmų aktorių.
„Atominė blondinė“ taip pat prašosi sugretinimo su šiuo filmu. Charlize Theron, kaip ir Keanu Reevesas, daugumoje filmo veiksmo scenų vaidina pati. Ir, reikia pažymėti, vaidina puikiai. Ruošdamasi filmui aktorė praėjo ilgą treniruočių kursą (beje, treniravosi su tuo pačiu Keanu Reevesu, kuris ruošėsi antrajai „Džono Viko“ daliai), o filmuodamasi kovos scenose dar susilaužė ir kelis dantis bei kojos nykštį.
Ultra-žiaurios, tačiau santykio su realybe per daug neprarandančios veiksmo scenos tikrai priverčia užgniaužti kvapą ir tampa vienu kertinių filmo akcentų. Išskirtinių aplodismentų verta kovos laiptinėje scena. Rankine kamera filmuota, itin realistiška, vieno ilgo plano scena, buvo įspūdingiausias veiksmo užtaisas, matytas šiais metais, privertęs geroms dešimčiai minučių pamiršti rankose laikomus spragėsius. Tokios scenos gali keliauti tiesiai į veiksmo filmų kūrybos mokyklą. Antra vertus, būtent ši scena visiškai išmušė filmą iš ritminių vėžių (ką, dešimt minučių be muzikos?). Bet tai buvo verta.
Aktoriai filme žiba ne tik veiksmo scenose. Nors filmo charakteriams ir trūksta rimtesnės plėtotės, priešistorės, tačiau šarmo ir spalvų juose yra apsčiai. Charlize Theron įkūnyta Lorena Broton yra puikus atsakas Danielio Craigo suvaidintam Džeimsui Bondui. O Berlyno pankų pogrindyje besitrinantis, Jamesp McAvoy`aus vaidinamas agentas Deividas nevalingai priverčia prisiminti, nors filme ir gerokai hiperbolizuotus, Vokietijos slaptosios policijos – Stasi – santykius su devintojo dešimtmečio pogrindžio muzikos scena (cha, net 1986-aisias Lietuvoje rengtas KGB agentų vadovėlis turėjo kelis puslapius, skirtus darbui pankų judėjime, ką jau kalbėti apie to meto komunistinio pasaulio pankų sostinę – Rytų Berlyną).
Galiausiai autorius reikia pasveikinti dėl sugebėjimo gauti tiek daug muzikinių hitų licencijų. Garso takelis tampa varomuoju filmo ritmu. Girdime ne tik puikiai žinomas grupių „New Order“, „Depeche Mode“, „Siouxie and the Banshees“ devintojo dešimtmečio dainas, tačiau ir ne ką prastesnius jų vokiškus „atitikmenis“ – grupių „Falco“, „Nena“, „Peter Schilling“ kūrinius. Filmo peržiūra tampa tikru muzikiniu vakarėliu, priversiančiu kiekvieną, į trečią ar ketvirtą dešimtį įkopusį muzikos mylėtoją patrepsėti kojomis.
Nors, neskaitant scenarijaus, visos filmo „Atominės blondinės“ dalys yra itin stiprios, tačiau jose taip pat neišvengta kai kurių trūkumų, mat, neretai jos konkuruoja ir susipjauna viena su kita. Skambus muzikos takelis per daug dažnai pertraukiamas veiksmo, vykstančio ekrane, tad filmas gausus staigių muzikos pagarsinimų ir patylinimų, kurie ilgainiui pradeda rėžti ausį. Tuo tarpu susikoncentravimas į veiksmo scenas, kaip jau minėta, retkarčiais priverčia užmiršti bendrą, devintojo dešimtmečio hitų ritmu einantį filmo taktą ir, atrodo, iššoka iš jo.
Nepaisant to, „Atominė blondinė“ yra vienas geresnių šios vasaros spragėsių filmų, nepriversiančių jūsų susimastyti apie dvidešimto amžiaus politikos, pasaulio ar istorijos klystkelius, tačiau tapsiančiu puikia vasaros atgaiva visiems pasiilgusiems seno gero ir stilingai kruvino šnipų veiksmo.
Filmo anonsas: