fbpx
Filmų apžvalgos

„Atpildas“. Cituojant Davidą Leaną

„Atpildas“
Kadras iš filmo „Atpildas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Atpildas“
„ACME Film“ archyvas

Be galo dažnai filmo pradžią puošia titras „Remiantis tikrais įvykiais/faktais/istorija“, tačiau kur kas rečiau papasakota istorija tikrai įtikina. Kartais nebegelbsti ir juostos pabaigoje rodomos realios žmonių, kuriems nutiko ši istorija, nuotraukos. Viename savo interviu Alas Pacino pasakė: „Žmogus nėra Pandoros skrynia, jį visada galima suprasti.“ Viena iš svarbiausių kino kūrėjų užduočių – padėti žiūrovams tai padaryti. Jeigu herojų poelgių motyvai stokoja logikos ir verčia skėsčioti rankomis, nepakanka teigti, kad galimai tai nutiko iš tikrųjų. Naujausia australų režisieriaus Jonathano Teplitzky juosta „Atpildas“ (The Railway Man, 2013) panašius jausmus sukelia ne kartą.

Patekęs į Japonijos karių nelaisvę Erikas kartu su kitais Didžiosios Britanijos karininkais išsiunčiamas priverstiniams geležinkelio tiesimo darbams Birmoje. Iš dalies filmo siužetas primena legendinį Davido Leano „Tiltą per Kvai upę“ (The Bridge on the River Kwai, 1957). Jonathanas Teplitzky nesistengia atsiriboti nuo tokio palyginimo, o atvirkščiai jį dar labiau pabrėžia. Vos susitikę filmo herojai cituoja kitą Davido Leano filmą – „Trumpas susitikimas“ (Brief Encounter, 1945), kuriame traukiniai lygiai tokie pat svarbūs kaip ir Eriko gyvenime.

Vis dėlto beveik tris valandas trunkantis „Tiltas per Kvai upę“ pralekia akimirksniu, o finalinė scena užgniaužia kvapą, nepriklausomai nuo to, kelintą kartą ją žiūri. Tuo tarpu „Atpildui“ trūksta būtent Davido Leano meistriškumo. Dėl nevisiškai teisingai sudėtų akcentų herojų poelgiai nėra gerai motyvuoti ir pradeda atrodyti, kad žiūri „pagreitintą“ istoriją. Sunku suprasti, kodėl po karo nuo žmonių visiškai atsiribojęs Erikas staiga vos ne iš pirmo žvilgsnio įsimyli traukinyje sutiktą nepažįstamąją.

Erikas Lomaksas – traukinių entuziastas, galintis valandų valandas kalbėti apie juos bei kelionių maršrutus. Akiniuotas Erikas savo išvaizda šiek tiek primena anksčiau Colino Firtho juostoje „Vienišas vyras“ (A Single Man, 2009) sukurtą personažą, o prasegti balti marškiniai noromis nenoromis verčia prisiminti misterį Darsį iš „Puikybės ir prietarų“ (Pride and Prejudice, 1995). Todėl, kai pabudęs po vestuvių nakties Erikas mintyse atsiduria Birmoje, gali pasirodyti, kad aktorius trumpam supainiojo filmavimo aikšteles, nes atrodo kaip visiškas svetimkūnis.

Kadras iš filmo „Atpildas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Atpildas“
„ACME Film“ archyvas

Tik ištekėjusi už Eriko, Peti pradeda suprasti, kad jis iki šiol negali atsigauti po praeities traumos. Rasti išmėtyti žiaurių piešinių eskizai, spintoje dulkanti karinė uniforma bei neapmokėtos sąskaitos verčia susimąstyti, kad tai nėra paprastas išsiblaškymas. Kadangi sutuoktinis griežtai atrėžia nesiruošiantis aptarinėti tai, kas, jo manymu, su ja nesusiję, Peti priversta ieškoti atsakymų kitur. Nicole Kidman puikiai susitvarko su mylinčios žmonos vaidmeniu, tačiau jos personažas pernelyg vienpusis. Perdėtai supratingas jos elgesys atrodo keistai. Iš dalies jį galima būtų aiškinti tuo, kad Peti anksčiau dirbo gydytojo padėjėja. Mylinti žmona pasiruošusi viskam, kad tik tai padėtų vyrui atsikratyti praeities šešėlių, tačiau ji nesutrinka net tada, kai Erikas apkaltina ją dėl Finlėjaus savižudybės. Be to, ji ramiai išleidžia savo vyrą nežinia kaip pasibaigsiančios keršto misijos įvykdymui. Vis tik keisčiausiai atrodo Finlėjaus sprendimas nusižudyti. Aišku, numanomų motyvų galima sugalvoti, tačiau nei filmo siužetas, nei herojaus charakteris to nepaaiškina.

Grįžtant prie istorijos, kuria, kaip teigia pats režisierius, yra remiamasi, Peti ir Erikas susituokė praėjus trejiems metams nuo jų susipažinimo, o apie tai, kad jį kankinęs japonų karininkas vis dar gyvas, jis sužinojo dar po dešimties metų. Tai nereiškia, kad Jonathanas Teplitzky privalėjo parodyti visą vedybinio gyvenimo dešimtmetį, tačiau „Atpildas“ galėjo tapti savotiškai neakivaizdžiu „Tilto per Kvai upę“ tęsiniu, parodančiu gyvenimą praėjus daugybei metų nuo nelaisvėję praleisto laiko. Tuo tarpu režisierius, nevikriai bandydamas atkartoti kino klasika tapusį šedevrą, pamiršta Davido Leano pasitelktą satyrą bei slapstosi už Colino Firtho žvilgsnių į amžinybę geležinkelio fone.

Žinoma, galima sakyti, kad svarbiausia būtent šioje istorijoje yra kelias nuo neapykantos iki atleidimo akimirkos, tačiau nepaprastai didelės paties siužeto galimybės nėra išnaudojamos, todėl finalinė scena, kuri potencialiai galėjo pravirkdyti žiūrovus, galiausiai nesukelia visiškai jokių emocijų.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.