fbpx
Filmų apžvalgos

Atsargiai! Po filmo „Purvas“ galite likti nešvarūs

Kadras iš filmo „Purvas“  Prior Entertainment archyvas
Kadras iš filmo „Purvas“
Prior Entertainment archyvas

„Purvas“. Būtent po šio filmo peržiūros Jūsų sieloje, o gal net ant kūno nusės pilkos purvo dulkės, kurias, pažadu, pusę nakties bandysite nusivalyti. O jos, nenaudėlės, priskretę, įsispraudę tarp sporų, Jus lydės bent dvi dienas. Po to viską nuplaus rutina arba… kitas filmas. Žinoma, tai negalioja tiems, kurie ateisite pažiūrėti tik „pimpių“, keleto skirtingų dydžių krūtų, nudribusių užpakalių ir besikeikiančių škotų, kurie, po velnių, nevilki sijonų!

Taigi „Purvas“ (Filth, 2013) pastatytas remiantis to paties pavadinimo Irvino Welsho romanu. Pripažinkime (tie, kurie skaitėte), šis autorius nėra tas, kurio kūrinius lengva ekranizuoti (pavyzdžiui, Stepheno Kingo kūriniai – lengva ranka „konvertuojami“ į filmą, imi, kopijuoji ir gali ruošti filmavimo aikštelę) ar išvis įmanoma. Taip, žinoma, Danny Boyle`as su „Traukinių žymėjimu“ (Trainspottin, 1996) ir Jonas S. Bairdas su „Purvu“ įrodė, kad įmanoma, ir dar kaip.

Pirmose filmo scenose Jus pasitiks seksuali, murkiančiu balsu apie savo ir pagrindinio veikėjo – vyro Briuso Robertsono (James McAvoy) – idealius bei „neišsiamamus“ santykius pasakojanti Karole Robertson (Shauna Macdonald). Vėliau ekraną (verta paminėti, kad viso filmo metu) „uzurpuoja“ B. Robertsonas – Jamesas McAvoy`us. Tai vienas iš įtikinamiausių, geriausiai jo atliktų vaidmenų. Visi čia vaidinantys škotiškos kilmės aktoriai (Imogenas Pootsas, Jamie Bellas, Eddie Marsanas) atliko savo darbą itin gerai – charakteriai, kaip ir knygoje, šiek tiek tipizuoti, tačiau kiekvienas aktorius veikėją pagardina savu prieskoniu, o tai žavi.

Taigi, koks tas Briusas? Mėgstantis žaisti žaidimus. Ir žaidžiantis žaidimą su gyvenimu čia pat prieš Jus – ekrane. Iš pradžių atrodo, kad mums suteikta malonė stebėti, kaip Briusas siekia užsibrėžto tikslo badydamas savo kolegoms nugaras, nes draugų jis neturi, na, tik vieną (kuris filme atitinka apvalymo, pažvelgimo į save, savo nuodėmių ir palūžimo pripažinimo simbolį). Bet, jei reikėtų, jis draugui subadytų ne tik nugarą.  Šis, dar su neišvirtusiu pilvu, škotas geria daug, kokaino takeliai jam kaip pasivaikščiojimas parke – tik niekada daugiau kelių „įsiurbimų“ darbo metu! Viskas juostoje „kieta“: jis „kietas“, jo poelgiai – „kieti“, šmaikštūs, apsukrūs, viskas klostosi puikiai. Ir… čia labai tiktų užsikertančios plokštelės garsas.

Kadras iš filmo „Purvas“  Prior Entertainment archyvas
Kadras iš filmo „Purvas“
Prior Entertainment archyvas

Viskas, pasirodo, nėra taip „kieta“. Kiekvieną filmo minutę Briusas mus įsileidžia į savo pasąmonę vis giliau ir giliau, kol ta pasąmonė iškyla į realybę. Režisierius gana neblogai susitvarkė su palūžusio, nuolat apkvaitusio, kartais svyruojančio tarp išprotėjimo ribos vyro sąmonės vaizdavimu. Lengvai atsidusti leidžia tai, kad Jonas S. Bairdas su tais simboliais neužsižaidžia. Juk taip lengva užkamšyti visas spragas piktos kiaulės galvomis. Ne. Spragų scenarijuje nėra. Viskas vystoma nuosekliai, bet nenuobodžiai, fabula pasirinkta ne nauja, bet laiko patikrinta: tai, kas vyko pradžioje ir viso filmo metu, veiksmui artėjant link pabaigos pradeda nušvisti kitoje šviesoje. Tad tiems, kurie mėgsta išeiti iš kino salės per juostos vidurį, sakau – šį kartą pasėdėkite.

Atrodo, dar labiau išgirti „Purvo“ neįmanoma, nors, pradžioje jau teigiau, kad susipurvinsite ir Jūs. Teisybė. Filmas yra gan niūrus, atsiduodantis ne visada brangaus ir gerai išlaikyto viskio tvaiku. „Kieto“ veikėjo pasitikėjimo paveikti žiūrovai juostos metu į bedugnę grims kartu su juo. Ir, kai atsivers tie pasąmonėje glūdintys plotai, pabėgti nebeturėsite kur. Čia pat, Jūsų akyse, herojus bus nuimtas nuo pjedestalo. Ir kai, atrodo, nebėra jokios išeities atsistoti… Ji ir neatsiranda. Ginkdie, tai nėra veiksnys, kuomet galima sakyti, kad filmas yra prastas. Ne. Bet kažko lyg ir trūksta. Galbūt, tas purvas, kuris pasilieka po filmo, ir yra tas „užbaigimas“?

„Purvas“ nėra nei lengvas prozos kūrinys, nei lengvas filmas. Jis purvinas. Tikrai. Bet ar kova/žaidimas su gyvenimu nėra nešvarus dalykas? Juk kiekvienas gyvenime bent kartą suprantame esą parklupę, įrėmę rankas į žemę ir galvojantys: „Stoti, ar pradėti šliaužti?“ Šis filmas nesuteiks atsakymų, bet parodys, kad gali būti blogiau. O ko mums, tautiečiai, daugiau ir tereikia?

Filmo „Purvas“ anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.