Prancūzijoje gyvenantis čilietis filmų režisierius Alejandro Jodorowsky šių metų Kanų festivalį kino gurmanams padarė ypatingu, nes po ilgos tylos (paskutinį savo darbą menininkas pristatė 1990-aisias) festivalyje vykusios „Dvi režisierių savaitės“ („Directors’ Fortnight“) programos metu jis pristatė naujausią savo filmą „The Dance Of Reality“ („La Danza de la Realidad“).
Toje pačioje programoje taip pat pristatytas Franko Pavicho dokumentinis filmas „Jodorowsky’s Dune“, kuriame pasakojama istorija apie nesėkmingą A. Jodorowsky bandymą 1975-aisis į kino ekranus perkelti Franko Herberto novelę „Dune“. Negana 2 pilnametražių darbų, Kanų Konkursinėje programoje rodomas režisierius Nicolas Winding Refn filmas „Tik Dievas atleidžia“ („Only God Forgives“) dedikuojamas būtent Jodorowsky, kuris, pasak režisieriaus, buvo ir tebėra jo įkvėpėjas ir geras bičiulis.
Kanų kino festivalio metu A. Jodorowsky davė atvirą interviu „CraveOnline“ žurnalistui Fredui Topelui.
Alejandro Jodorowsky apie tai, kodėl „The Dance Of Reality“ yra pirmas filmas po 23 metų pertraukos
Nesu komercinių filmų kūrėjas ir netikiu meno, kuris neša pinigus, kūrimu. Jei sukurtas filmas atneša pelną, puiku, tačiau mano tikslas tikrai kitas. Esu menininkas ir kinas man yra menas, o ne rinka, kurioje prodiuseriai yra ne tik verslininkai, bet ir vagys. Jie paprašo 100 mln JAV dolerių filmo kūrimui ir patys sau pasiima 20 mln. dar prieš pradėdami kurti filmą. Tačiau šis verslas ne man. Man nereikia žvaigždžių, nes jos yra filmo liga su dideliu ego. Šįryt nuėjau į tualetą ir norėjau kažką paskaityti. Atsiverčiau žurnalą, jame randu Gatsby, parduodantį laikrodžius (Leonardo DiCaprio „TAG Heur“ laikrodžių reklama, – aut. past.). Kaip tai įmanoma?
Tačiau po 23 metų kūrybinės tylos aš vėl kankinuosi. Dokumentinio filmo „Jodorowsky’s Dune“ režisierius Frankas Pavichius atėjo norėdamas sukurti dokumentiką apie mano nesėkmę – niekada nepasirodžiusį filmą „Dune“. Tačiau aš jam iškart pasakiau: „Tai ne nesėkmė!“ Tiesą pasakius, niekada nemaniau, kad jis išties sukurs „Jodorowsky’s Dune“, todėl išsakiau viską, ką norėjau.
Kuomet Pavichius pasakė, jog eina susitikti su „Dune“ prodiuseriu Michelu Seydouxu, tikrai maniau, kad tas vyras atsisakys kalbėti, nes jis manęs nekenčia. Juk sukūriau filmą, kurio jis nesugebėjo realizuoti. Tačiau Pavichius vėliau parašė, jog Seydouxas „Dune“ laiko vienu geriausiu jo atsiminimų. Buvau labai laimingas ir nusprendėme kartu vėl sukurti naują filmą. Jo pagrindu tapo atsiminimų knyga, kuri mane ir visą filmavimo komandą nukėlė į gimtąjį Tocopillą Čilėje. Miestą, iš kurio išvykau 10 metų ir niekuomet nebuvau sugrįžęs. Parašęs scenarijų laukiau pinigų, kuriuos Michelas Seydouxas kartu su čiliečiu Xaviery Guerreru surado.
Kalbant apie menininkus ir pinigus, menininkui visgi reikia iš kažko pragyventi. Juk aš negalėčiau rašyti, jei man niekas nemokėtų. Tad kaip Jūs, kaip menininkas, išgyvenate?
Išgyvenu kurdamas komiksus (Jodorowsky pieštų darbų rasite čia). Komiksai yra pramoninis menas, tačiau mažiau skausmingas – jie dažniausiai skirti jauniems, į nuotykius linkusiems žmonėms. Dar rašau knygas. Tačiau kalbant apie filmus, jiems reikia daug pinigų. Iš filmų kūrimo išgyventi negali. Kuomet jauni žmonės manęs klausia patarimo, atsakau: „Netapkite vien filmų kūrėjais, nepaverskite jų savo pragyvenimo šaltiniu, nes Holivudas jus suvalgys, sunaikins“.
Alejandro Jodorowsky apie tai, kodėl jis apskritai kuria kiną
Nes kinas man yra viskas. Tai romanas, tai skulptūra, tai paveikslas, tai konstrukcija…
Alejandro Jodorowsky apie lyginimus su Fellini ir Toddu Browningu
Nesu kaip jie. Jei filme pasodini neūžaugas, jau esi kaip Bunuelis. Jei parodai moterį su didele krūtine, jau esi Fellinis. Parodai deformuotą personažą – tampi Toddu Browningu. Tačiau mano filmai yra visiškai nauji, nesu panašus į nieką kitą kino istorijoje. Tai realybė, ne mano ego. Kuriu kažką naujo, su sėkme ar be jos. Tačiau mūsų mintys visuomet ieško užuominų ir paralelių.
Kuomet pirmą kartą pristačiauu filmą („Šventąjį Kalną“/„The Holly Mountain“, – aut. past.), susirgau. Susirgau, nes nežinojau, kaip jie, žiūrovai, reaguos į filmą, kurį sukūriau visiškai laisvas. Tad sirgau dvi dienas, gėriau vaistus. Kuomet „The Holly Mountain“ buvo parodytas Los Andžele, pusė salės mane užsipuolė. Kuomet 1968 metais rodžiau „Fando and Lis“ Meksikoje, jie norėjo mane nulinčiuoti, tad reikėjo slėptis mašinoje. Meksikietis režisierius Elas Indio Fernandezas netgi norėjo mane nušauti. Buvo baisu, nes prieš tai jis nužudė du žmones. Kiekvieną kartą, kai sukurdavau filmą, sukurdavau ir didelį skandalą.
Tačiau Alejandro Jodorowsky nenori būti kontraversiškas?
Aš kaip kareivis, kuris turi randų ir žaizdų. Aš kaip boksininkas, kuris kiekvieną kartą, kai kas nors jam spiria, kenčia, tačiau tuo pačiu džiaugiasi darydamas tai, ką daro. Vyrai neverkia, savo gyvenime niekuomet to nedariau. Kaip aš verksiu? Nežinau, kaip tai daryti.
Jodorowsky ir „Twitter“
Kuomet pradėjau savo profilį Twitter, turėjau apie 800 tūkst. sekėjų. Viską, ką parašau, perskaito šitiek žmonių! Tai šio amžiaus literatūra. Jauni žmonės keičiasi, tačiau jie nėra idiotai, nėra vartotojai. Jie nori kažko naujo.
Alejandro Jodorowsky apie Panikos judėjimą
(1962 metais Paryžiuje Jodorowskis kartu su ispanu rašytoju Fernando Arrabalu ir animatoriumi Rolandu Toporu įkūrė Panikos judėjimą, kuris buvo inspiruotas Luiso Buñuelo ir Antonino Artaudo Žiaurumo teatro. Panikos teatro performansuose buvo gausu smurto, prievartos, nuogybių ir kraujo, – aut. pastaba)
1960 metais Paryžiuje nusprendžiau būti siurrealistu, todėl pirmiausia kreipiausi į André Bretoną. Pamenu, paskambinau jam 4 valandą ryte:
– Aš esu čia
– Kas tu toks?
– Aš Jodorowsky
– Kas yra Jodorowsky?
– Aš esu tas, kuris čia atvyko norėdamas išgelbėti siurrealizmą. Aš jį pakeisiu. Aš būsiu nuostabus. Aš esu puikus menininkas, kursiu tikrą siurrealistinį meną.
– Ateik rytoj antrą valandą.
– Ne, ne, dabar.
– Bet juk dabar 4 valanda ryto!
– Tu esi siurrealistas, tad dabar, ne rytoj. Arba tu ne siurrealistas. Tuomet su tavimi nesusitiksiu.
Tąnakt visgi su Bretonu nesusitikau, tai įvyko po kokių 3 metų. Tuo metu susipažinau su Arrabala ir Topora, kartu nusprendėme kurti Panikos judėjimą, kurio pagalba nutoltume nuo realybės ir turėtume laisvę kurti ką tik norime. Kad galėtume save išreikšti įvairiose srityse.
Alejando Jodorowsky apie Kanus
Esu Kanuose, tai stebuklas. Kodėl jie mane priėmė? Galbūt todėl, jog Konkursinė programos filmo „Tik Dievas atleidžia“ („Only God Forgives“) režisierius Nicolas Winding Refn mane myli ir dedikavo savo naujausią filmą. Nicolas pažinojau dar kuomet jis buvo negarsus.
Nicolas kartą manęs paklausė: „Einu kurti filmą, tačiau esu išsigandęs. Gal turi kokių patarimų?“ Atsakiau, jog Holivudas jį sunaikins, žmonės, kurie nėra menininkai lieps jam daryti viską taip, kaip jie nori. „Tačiau tu turi šypsotis ir sakyti jiems „Taip“. Kuomet jie pasišalina, daryk viską, ką nori, nes per ateinančius šešis mėnesiu jie viską pamirš“. Ir Nicolas režisavo, susilaukė didelės sėkmės. Mes tapome draugais ir dėl to einu Raudonuoju kilimu.
Alejandro Jodorowsky apie Steveno Spielbergo vadovavimą Kanų kino festivalio Konkursinei programai
Ką aš galiu pasakyti? Jis yra svajotojas. Jis yra Supermeno ir Pelytės Minnie dulkinimosi produktas. Taip sakau, nes žinau jo pirmą filmą, kuris buvo labai geras. Vėliau Spielbergas pradėjo kurti nesąmones. Tai baisu, tačiau tokios yra šiuolaikinių filmų temos. Ir faktas, jog jis čia prezidentas, apie Kanus pasako, jog tai oficiali kino pramonės šventė, ne meninis festivalis.
Ar kurti filmą per paskutinius 23 metus tapo lengviau dėl naujausių technologijų? Ar „The Dance Of Reality“ buvo lengviau sukurti nei „The Holly Mountain“ ir „El Topo“ ?
„The Dance Of Reality“ buvo technologinis nuotykis, nes naudojau kompiuterinę animaciją, ir vos neišprotėjau dėl visų jos teikiamų galimybių. Tad „The Dance Of Reality“ – tai nauja estetika. Tai ne šešėliai, tai spalvos. Tai kitoks filmavimo būdas. Tačiau noriu pabrėžti, jog naudojuosi specialiaisiais efektais, bet jiems netarnavau, kaip kad filmas„Pi gyvenimas“ („Life of Pi“). Man Pi buvo nebaisus, nes suvokiau, jog tigras valtyje yra netikras. Jis niekuomet nesuvalgys berniuko! Tad kodėl tą tigrą turime matyti, jei jis netikras? Jei tą filmą kurčiau aš, valtyje pasodinčiau tikrą berniuką ir tikrą tigrą, kuriuos skirtų stiklinė pertvara. Tikrai nesinaudočiau dirbtiniais efektais.
Alejandro Jodorowsky apie filmo „The Dance Of Reality“ aktorių atranką
Vienos Čilės mokyklos direktoriaus paklausiau:
– Ar jūs turite čia teatrą?
– Taip.
– Ar turite jame gerų aktorių?
– Taip, tai mano sūnus.
– Puiku, tuomet susuksiu filmą su tavo sūnumi. Parodyk jį man, – atsakiau, tačiau pridūriau, jog filme jis turės būti nuogas.
– Klausyk, aš esu labai laisvas, tačiau filme mano sūnus negali būti visiškai nuogas, nes jie po to mane pašalins iš mokyklos, – atsakė direktorius.
Ir dėl jo padariau išimtį, Jeremias Herskowitsas filme buvo su apatiniais. Tai buvo unikali tolerancija. Ir berniukas kaip aktorius buvo fantastiškas. Taip pat „The Dance Of Reality“ man reikėjo aktoriaus be rankų. Kur tokį galiu rasti? Pakalbinau teatre skelbimą ir sulaukiu skambučio: „Sveiki, aš neturiu rankų. Tačiau neturiu ir vienos akies, nes neseniai įvyko avarija…“. Geriau ir negalėjo būti – be rankų ir tik su viena akimi. Mano visi filmai priklauso nuo netikėtai rastų aktorių, nefilmuoju žvaigždžių.
Kurdamas „The Dance Of Reality“ sustabdžiau judėjimą visame Tocopilla mieste. Niekas nedirbo, nes man reikėjo 300 žmonių ir tiek atėjo. Kuomet pasakiau, jog reikia filmuoti Raudonųjų žibintų kvartalą su prostitutėmis, jos atėjo taip apsirengusios. Filme taip pat vaidinau ir pats (save), mano komunistą tėvą – sūnus Brontis, kiti du sūnūs Adanas ir Axelis taip pat dalyvavo filmavime. Žmona Pascale Montandon kūrė kostiumus. Tad sukurti filmą daug lėšų neprireikė („The Dance Of Reality“ kainavo vos 3 mln JAV dolerių, – aut. pastaba).
Kokius filmus Jūs mėgstate?
Peržiūriu visus naujausius filmus. Per pastaruosius 23 metus savo namuose žiūrėdavau po kone du filmus kiekvieną naktį, visuomet pradėdavau 2 val. nakties. Pavyzdžiui, vieną dieną nusprendžiu pamatyti visus 1930-ųjų Holivudo filmus. Po savaitės tą patį darau su kito dešimtmečio filmais. Įdomu pastebėti, jog Holivudas tuo metu filmuose leido visiems viešai rūkyti ir gerti. Už to propagavimą kūrėjams buvo mokama. Tai geras biznis ir reklama, ar ne? Matėte naujausią filmą „Mud“? Vyras pabėga iš kalėjimo, neturi nieko valgyti, tačiau nuolat rūko. Iš kur?
Mačiau „Didyjį Getsbį“ („The Great Gatsby“). Nicoje mačiau „Geležinį žmogų 3“ („Iron Man 3“). Tačiau vienintelis filmas, kuris privertė verkti, buvo režisieriaus Nicolaso Windingo Refno darbas „Bronsonas“ („Bronson“, 2008). Pamatęs šį filmą suvokiau, jog jį sukūrė tikras menininkas. Vėliau Nicolas paskambino ir sako: „Kuomet buvau 15 metų, pamačiau tavo „El Topo“ ir „The Holy Mountain“. Šie filmai pakeitė mano gyvenimą“. Tuomet ir susipažinome Paryžiuje. Man patinka ir Nicolas filmas „Važiuok“ („Drive“), ypač scena lifte.
Le Lion, le Crapaud et la Luciole // Itw Nicolas Winding Refn & Alejandro Jodorowsky from 1Kult on Vimeo.
Franko Pavicho dokumentinis filmas „Jodorowsky’s Dune“ pasakoja, jog George’ą Lucą sukurti filmo „Žvaigždžių karus“ kostiumus inspiravo jūsų nepasirodžiusio filmo „Dune“ eskizai. Ar Lucas matė Jūsų eskizų knygą?
Ne, eskizus rodžiau tik Nicolasui. Tačiau kuomet reikėjo pradėti realizuoti „Dune“, su eskizais nuvyko į Los Andželą, kur prodiuseris Michelas Seydouxas šias knygas išplatino visur. Tad galbūt Lucasas tuo metu lankėsi vienoje iš studijų ir pamatė mano eskizus.
Tai visgi Jodorowsky galbūt išleis „Dune“ eskizus?
Jei „Taschen“ leidykla norės juos publikuoti, publikuosime. Ir kas nors kažkada sukurs filmą. Tuo metu jau būsiu miręs, tačiau vistiek triumfuosiu.
Ar „Jodorowsky’s Dune“ yra „Dune“ reprezentacija?
Kol kas filmo dar nemačiau. Šiąnakt. Ir galbūt tuomet nusižudysiu. Nežinau.
Alejandro Jodorowsky apie David Lyncho „Dune“ nesėkmę (Franko Herberto knyga 1984 metais į kino ekranus buvo perkelta ir režisieriaus Davido Lyncho, – aut. pastaba)
Tačiau tai ne Lyncho kaltė, o prodiuserių darbas. Italas De Laurentis prieš tai sukūrė filmus kartu su Bergmanu, ir tai buvo baisus Bergmanas. Ir kiekvieną kartą, kai jis prisiliečia prie kokio menininko, jis sužlugdo meną jo filme. Negalima maišyti meno su pramone. Dabar, jei aktoriai nesutaria su režisieriumi, kino studija pašalino režisierių, ne aktorius. Aktoriai ir prodiuseriai tapo karaliais.
„The Dance Of Reality“ plačiuosius kino ekranus pasieks liepos 10 dieną.
Parengta pagal m.craveonline.com