Parengė Gintautas Dailyda, filmo „Yesterday/Vakar“ idėjos autorius
XX a. 6-asis dešimtmetis Lietuvoje – tai N.Chruščiovo atšilimo laikotarpis, kada iš Sibiro Gulago grįžo tremtiniai, formaliai pasmerktas stalinizmas ir oficialios valdžios siekimas sukurti komunistinę visuomenę žmogišku veidu. Vengrijos 1956 m. sukilimas, dar vėliau 1968 m. Prahos pavasaris, nors ir žiauriai numalšinti, tačiau įžiebė laisvo žodžio iliuziją, kurios ypač reikėjo jaunajai kartai.
Tokiomis aplinkybėmis laisvo pasaulio muzika tapo tuo laidininku, kuris geriausiai atspindėjo jaunimo siekius. Radijas, nors ir buvo trukdomas, sunkiai, bet pralaužė Geležinę Uždangą. 1964 m. Liuksemburgo radijo bangomis Lietuvos jaunimą pasiekė pirmosios grupės The Beatles, Rolling Stones, Animals dainos. Muzikos ir tekstų paprastumas, nuoširdumas bei novatoriškumas užbūrė jaunas širdis.
Organizatorių nuotrauka
Jaunimo muzika tapo Rytų Europos nuotaikų reiškėja, todėl rokenrolas ir big-bytas XX a. 6-7 dešimtmetyje Lietuvoje asocijavosi su laisvės metafora, metusią iššūkį sistemai ir su ja nesusitaikančio žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Ji tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti priešpriešą oficialiai kultūrai. Rokas ir big-bytas tapo fenomenu, kuriame susiliejo visi įmanomi rezistencinės kultūros elementai: tyčinis socialinių vaidmenų ir normų-kaukių nuplėšimas – ilgi plaukai, nutrinti platūs džinsai, gitara – vietoje kūjo ir pjautuvo, o laisva meilė – vietoje sustabarėjusios tarybinio žmogaus moralės. Hipių judėjimas, ėjęs koja kojon su roko muzika, pagrįstas laisvu nuo bet kokių taisyklių gyvenimu – tik darna su gamta, ekologija („gėlių vaikai”). Jaunimo muzika tapo fenomenu, skiriančiu kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus ir jėga primesto.
Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse, profesinėje bei aukštosiose mokyklose. Vilniuje – „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“. Pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“, „Aitvarai“, “Nuogi ant slenksčio”. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo įtakota grupės „The Beatles“, ji buvo pavadinta bitlomanijos terminu, o stilius – big-byto (big-beat) terminu.
Organizatorių nuotrauka
Valdžia į šią muziką žiūrėjo neigiamai: vadinta „triukšmingu ritminiu gitarų dundesiu ir žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika; vulgariu klyksmu, „įkvepiančiu“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“. Tačiau valdžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės mados neįmanoma uždrausti, buvo stengiamas ją kontroliuoti ir pritaikyti sovietinei propagandai.
Dėl Sovietų Sąjungos ekonominio atsilikimo įsigyti roko muzikos grojimui reikalingus instrumentus bei įgarsinimo techniką buvo neįmanoma. Todėl roko pionieriams tiek gitaras, tiek įgarsinimo techniką teko gamintis patiems – būti tiek staliais, tiek radiotechnikais. Taip buvo sukurti įvairūs gitariniai efektai, stiprintuvai, mikrofoniniai stovai. Netgi stygas jaunuoliai kartais gamindavosi patys. Ši gitarų gaminimo karštligė neapsiėjo be aukų – kaip antai Vilniaus roko scenos lyderis Kęstutis Antanėlis, begamindamas gitarą, neteko dešinės rankos piršto. Kaune gyvenęs nagingas mechanikas Dimka, gręžimo mašinėle plieninę paprastą stygą apsukdavo viela ir taip gimdavo bosinės gitaros styga.
„Po pirmųjų grojimų tokiomis stygomis pirštai būdavo kruvini”,– pasakoja R. Katinas, big-byto grupės “Bočiai” narys. – “Bosines stygas taip pat vogdavome iš mokyklų pianinų ir tempdavome ant gitarų. Sykį, susitarę su sargu už kelis butelius degtinės, patekome į mokyklos aktų salę ir „nurengėme“ ten stovėjusį pianiną– išsukome storąsias stygas. Kilo didelis triukšmas, bet „nusikaltėlių“ taip niekas ir neišaiškino, sargas buvo mūsų pusėje“.
Organizatorių nuotrauka
Vilniečiai broliai Kėkštai vieni pirmųjų pasigamino elektrines gitaras, stiprintuvus, kurių negamino jokia Sovietų Sąjungos įmonė. 1966 metais sukūrę ansamblį ir pradėję muzikuoti, broliai susidomėjo šviesos muzika. Šio domėjimosi rezultatas – šviesos efektų sistema, veikianti pagal scenoje grojamą muziką. Spalvoti šviestuvų stiklai vieną naktį buvo nusukti nuo gatvės šviesoforo, nes nei gauti, nei pasigaminti jų nebuvo įmanoma.
Reikia paminėti ir kitas svarbias Lietuvos jaunimo grupes, kurios dygo kaip grybai po lietaus: Vilniuje – „Bočiai“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs Miltai“, Šiauliuose – „Saulės Vaikai“, Kaune – „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“, “Gintarėliai”. Gitarų muzikai neliko abejingos ir merginos. Vilniuje muzikavo merginų roko grupė „Bitės“, o Kaune susikūrė net dvi merginų gitarinės grupės: viena taip ir vadinosi – „Merginos“, kita – „Eglutės“.
Oficialiai visos grupės turėjo vadintis tos institucijos vardu, kuriai formaliai priklausė. Jeigu grupė norėjo koncertuoti publikai, ji turėjo būti „prirašyta“gamyklos kadrų skyriui, kolūkio kultūros namams ar net Sovietinės Armijos daliniui – “nepriklausoma” grupė galėjo muzikuoti nebent daugiabučio namo rūsyje. Taip K. Antanėlio grupė, prisiglaudusi Vilniaus ryšininkų klube, oficialiai vadinosi Vilniaus ryšių darbuotojų klubo ansambliu. “Kertukai”– Kauno Politechnikos instituto studentų ansambliu, “Vienuoliai” – Vilniaus V. Kapsuko Universiteto studentų fizikų ansamblis, M. Suraučiaus vadovaujama grupė – Druskininkų medicinos darbuotojų klubo ansamblis. Kartais oficialūs grupių pavadinimai skambėdavo kurioziškai ir net juokingai, kaip antai: Raudonosios vėliavos ordino Kauno mėsos kombinato vokalinis instrumentinis ansamblis.
Žmonių palaikymas buvo toks didelis, jog užtekdavo ranka rašytos afišos – “koncertas” ir per langus jau kardavosi šimtai gerbėjų. Štai į studentų grupės „Kertukai“ koncertą Kauno politechnikos instituto (KPI) salėje susirinko apie 800 žiūrovų, nors ji oficialiai talpino tik 500.
Pirmasis spontaniškas roko festivalis vyko Žirmūnų restorane. Susirinko fantastiška publika. Vienas vaikinas nusirengė iki pusės ir užsilipo ant stalo. Tada visus pagavo siautulys ir apėmė ekstazė – visi ėmė nusirenginėti – ir vaikinai, ir merginos. Restorano administracija buvo netekusi žado. Jie šaukė: „čia Sovietų Sąjunga“! Iškvietė miliciją: suvažiavo „voronokai“, kariškiai sunkvežimiais ir apsupo restoraną. Ką suėmė, kas paspruko. Ką kvietė į apklausas KGB rūmuose. Iš dalyvių norėjo išpešti, kas gi dėjosi tą vakarą. Dalyviams iki šiol šis vakaras atrodo neįmanomas ir fantastiškas. Šis renginys iš tiesų neturėjo precedento visoje Sąjungoje.
Organizatorių nuotrauka
Vieno iš renginio dalyvių ir V. Kernagio bičiulių O. Zacharenkovas iki šiol prisimena, kad jo pirmoji išgirsta vakarietiška roko grupė buvo The Animals ir jos kūrinys “Tekančios saulės namai”, kuriam vėliau jis pritaikė Maironio eilėraštį “Trakų pilis”. Daina tapo tiesiog lietuviška tautine – visi, kas imdavo mokytis groti gitara, pradėdavo nuo šios dainos… Roko muzikos įrašų nebuvo taip lengva įsigyti. Sovietinės plokštelių gamyklos jų išvis neleido. Bet muzika iš Vakarų sovietinę Lietuvą pasiekdavo asmeninių kontaktų su užsieniečiais dėka. Buvo žmonių, kurie turėjo giminių ar draugų užsienyje – šie ir siųsdavo. Kitas būdas – Klaipėdos uoste atvykę užsienio laivai. Jų jūreiviai dažnai turėdavo ir plokštelių. Tačiau jų kaina buvo “kosminė” tuometinėmis kainomis 80-120 rublių – tai buvo mėnesinė tarybinio inžinieriaus ar gydytojo alga.
Lietuvoje hipiuojama buvo taip pat, kaip ir visame pasaulyje. Jaunimas pradėjo auginti plaukus, dėvėti gėlėtus marškinius, nutrintus sulopytus džinsus. Visi bendravo per muziką ir klausėsi The Doors, Jimmy Hendrix’o, nes jie įkūnijo hipsterių muzikos filosofiją, kiti gi skaitė Keruaką, nes jis buvo dzen–budistas…
Svarbus įvykis Lietuvos roko muzikos gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Roko operos entuziastai natų neturėjo. Klausydami įrašo iš plokštelės atkūrė visą partitūrą mintinai. Pirmą kartą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ buvo atlikta tuometiniame Dailės institute gruodžio 25 dieną, per Kalėdas, nors jas švęsti oficialiai buvo draudžiama. Tai buvo pirmasis šios operos pastatymas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
„Mane ilgai tąsė KGB. Mus išgelbėjo „Amerikos balso“ pranešimas, kad Vilniuje „Jėzus Kristus“ pastatytas pirmą kartą Sovietų Sąjungoje“, – pasakoja K. Antanėlis. – “Didžiausias paradoksas buvo tas, kad operos įrašo fragmentai pasiekė Ameriką ir nuskambėjo per “Amerikos balsą”, nors mes nepažinojome jokio užsieniečio ir operos įrašo nedarėme? Šios paslapties aš negaliu įminti iki šiolei…”.
Organizatorių nuotrauka
Merginų grupės nesnaudė- taip pat grojo, ir buvo vertos didelės gerbėjų minios. Tada buvo madingos cheminės „pūstos“ šukuosenos, o „Bičių“ grupės merginų- buvo lygios, hipiškos. Už tokią „netvarkingą” išvaizdą dažnai jas apšaukdavo girtuoklėmis. Buvo sunku būti kitokioms nei minia, bet jos norėjo kitos saviraiškos ir save reprezentavo kaip bebaimes, kartais beprotes, nuo visko laisvas bendramintes. Per tą kitoniškumą užsitraukė sovietinio saugumo struktūrų rūstybę, mat išdrįso viešai sudainuoti lietuvišką dainą „Ant kalno mūrai”. J. Dineikaitė parašė šiai dainai aranžuotę gitaroms. Buvo pavasaris, „Erfurto” restorano langai atidaryti ir penkios merginos užtraukėme „Ant kalno mūrai”, pritariant gitarų ir būgnų trenksmui. Subėgo visi padavėjai: stovėjo suakmenėję ir išpūstomis akimis. Visa publika su jomis kartu dainavo, rėkė… Pažiūrėjus pro langą, matėsi gatvė pilna žmonių, kurie taip pat dainavo kartu. Tai buvo bomba!
„Tranzavimas“ taip pat neatitiko sovietinės ideologijos, tai buvo siejama su valkatavimu, todėl bytnikai buvo gaudomi, sodinami į kalėjimus “perauklėjimui”. Džeko Keruako „Kelyje“ – buvo kultinė jaunosios kartos knyga, o joje kaip tik propaguojamas „tranzuojančio“, laisvo, nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietų ir daiktų, žmogaus įvaizdis.
Pirmiausia priemonė, kurios valdžia imdavosi prieš tokius jaunuolius, buvo plaukų kirpimas. Mokyklose direktoriai vaikščiodavo po klasę su liniuote ir matuodavo, ar plaukai ne ilgesni už rodomojo piršto storį. Universitetuose, kur veikė karinės katedros, ilgi plaukai taip pat būdavo kerpami, ilgaplaukių neaptarnaudavo kavinėse, neįleisdavo į lėktuvus. Kovai su ilgais plaukais veikė ir specialios komjaunimo grupės, kurios tiesiog gatvėje gaudydavo ilgaplaukius… Vakar dienos hipiai prisimena: „Mus visą laiką gaudė komjaunuoliai ir milicija ir kirpdavo tiesiog gatvėse, plėšydavo kelnes, sumušdavo milicijos skyriuose. Išeini į miestą ir nežinai ar grįši, nes gali atsidurti milicijos skyriaus areštinės rūsyje, kur tave du kirps, dar trys laikys už galvos, kojų ir rankų. Jie jautė, kad mes turim kažką, ko jie nesupranta, todėl esame pavojingi“.
Organizatorių nuotrauka
Maištaujantis jaunimas valdžiai buvo kaip rakštis, jis trukdė kurti socializmą ir buvo gyvas priekaištas, kad ne visada sistema gali sukontroliuoti visuomenę. Bytnikai buvo įvardijami kaip „buržuazinių vakarų idėjų persisunkę“ ar kaip „keliaklupsčiaujantys prieš vakarus“. Valdžia juos lygino net su psichiškai nesveikais. Psichiatrinė praktika neretai buvo naudojama, nes tiek oficialiosios valdžios, tiek didžiosios visuomenės dalies bytnikai buvo laikomi nesveikais – žodis “bitlas” reiškė nevaleiką…
Jaunieji roko kūrėjai tarsi pokario partizanai tęsė jų kovą, tik kitomis priemonėmis – ginklus ir granatas pakeitė gitaros, stiprintuvai ir mušamieji…
Praėjus daugiau penkiems dešimtmečiams nuo lietuviško roko ir big-byto ištakų kino režisierius Audrius Juzėnas ėmėsi šios temos įprasminti pilno metro dokumentiniame filme, tarsi nupūsdamas dulkes nuo pageltusių nuotraukų ir aptrupėjusių ričių su magnetofono juostomis, iš kurių vėliai suskambo mėgėjiški pogrindžio sąlygomis roko pionierių padaryti muzikiniai įrašai. Deja, bet ir pats filmo sukūrimas nuo idėjos iki premjeros užtruko beveik 14 metų… Liko daugiau kaip 40 valandų vaizdo ir garso įrašų – kaip bytnikų epochos testamentas, kurie, tikėkime, nenuguls vėl archyvuose, bet bus unikali medžiaga muzikos, istorijos, antropologijos ir kitų sričių tyrėjams.
Filmas apie laikmetį, kuomet jaunam žmogui gitara, džinsai ir ilgi plaukai tapo savastimi ir protesto išraiška, o Dievas buvo rokenrolas…
Balandžio 21 d. 18:30 val. Kauno kino centre „Romuva“ (Laisvės al. 54, Kaunas) įvyks naujausio režisieriaus Audriaus Juzėno dokumentinio filmo „Yesterday / Vakar“ premjera.