Festivalio „Scanorama“ archyvas
Visiems, kam į batą nors kartą buvo patekęs akmenukas, o ketvirtadieniai kartais būna tokie panašūs į trečiadienius…
Vos išgirdus Roy`aus Anderssono pavardę, pirmiausiai norisi prisiminti jausmingą „Švedišką meilės istoriją“ (En kärlekshistoria / A Swedish Love Story, 1970). Jame kalbama apie vaikų ir tėvų pasaulėžiūros antitezę, tačiau šis švedų režisierius taip pat ir siurrealistinių tragikomedijų „Dainos iš antro aukšto“ (Sånger från andra våningen / Songs from the Second Floor, 2000) ir „Tu gyvendamas džiaukis“ (Du levande / You, the Living, 2007) autorius. Roy`us Anderssonas savaip suvokia laiką. Jo pasaulyje praeitis, dabartis ir ateitis dera tarpusavyje ir, regis, gali sėkmingai egzistuoti kartu jo paties sukurtoje naujojoje laiko perspektyvoje.
Trilogijos filmai susideda iš beveik atsitiktine tvarka, kaip pradžioje gali pasirodyti, sudėliotų atskirų ir skirtingos trukmės istorijų. Galima pastebėti, kad jas sieja režisieriaus požiūris į žmoniją. Pirmojoje dalyje pamatome, jog žmonės yra beviltiški, todėl pasaulio pabaiga neišvengiama. Net gulintys psichiatrinėje ligoninėje atrodo daug protingesni, negu esantys laisvėje. Didelis senyvo amžiaus žmonių kiekis, tam tikromis aplinkybėmis pasireiškianti apatija, nepasitenkinimas savo gyvenimu, nenoras nieko keisti, nuolatinis savęs gailėjimasis bei negebėjimas mylėti – štai ką pasaulio pabaigos požymiais laiko Roy`us Anderssonas. Antrojoje trilogijos dalyje žmonija sulaukia atpildo, teisingumas tampa aukcionu, o nuolat kartojama frazė, jog rytoj bus nauja diena, tik dar labiau gąsdina.
Festivalio Scanorama“ archyvas
Ankstesnės dalys leidžia daryti prielaidą, kad „Balandyje…“ veiksmas vyksta pasaulio pabaigai jau įvykus ir žmonėms ją išgyvenus. Ką gi, galbūt, postapokaliptiniai filmai gali būti ir tokie. Mums parodoma, kad mirtis žmones pasitinka netikėtai, ji gali pasirodyti net tada, kai paprasčiausiai nori atidaryti vyno butelį vakarienei, o žmogus toli gražu ne visada elgiasi kaip homo sapiens. Sakysite, banalu? Iš dalies. Roy`aus Anderssono kuriamame pasaulyje dominuoja melancholiškai nusiteikusių bei vienišų žmonių paveikslai. Dažniausiai jie nepasižymi įspūdingais protiniais sugebėjimais, tačiau retkarčiais gali nustebinti netikėtai išsakyta mintimi bei priversti žiūrovą susimąstyti: „Juk tikrai taip yra.“ Iš pradžių tai gali atrodyti tik absurdiškų situacijų kratiniu, tačiau vėliau mintyse viskas susidėlioja į tam tikrą režisierių dominančių temų „debesį“. Ar galima išnaudoti žmones savo malonumui? Galiausiai, kodėl apskritai kartais priverčiame kitus kentėti?
Vis tik šio režisieriaus filmai reikalauja tam tikro nusiteikimo. Nesistenkite paaiškinti kiekvieno atskiro epizodo ar ieškoti loginių ryšių tarp jų. Tiesiog atsiribokite nuo bet kokių pašalinių trukdžių ir drąsiai nerkite į nepavaldų jokiems laiko dėsniams, iš dalies siurrealistinį Roy`us Anderssono pasaulį. Matomai, visi personažai jame vienodai svarbūs. Nesvarbu, ar tai būtų mergina, kuriai į batą pateko akmenukas, ar du bičiuliai, pardavinėjantys niekam nereikalingus niekučius ir beviltiškai bandantys pralinksminti žmones, ar flamenko šokėjai, ar nuošalioje užeigoje atsidūręs Karlas XII, ar šlubuojanti Lotė, trumpam paverčianti juostą miuziklu.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
„Balandyje…“ galima išgirsti net kelias švediškas „Glory, Glory Hallelujah“ variacijas, kurias norisi pritariamai niūniuoti. Mizanscenos čia ilgos bei statiškos, konstruojamos dviem ar netgi trimis planais ir pirmasis dažniausiai būna ne pagrindinis. Todėl žiūrovas dažnai priverstas įtempęs akis stebėti, kas vyksta už lango, stiklinių durų ar tiesiog pačiame tolimiausiame kambario kampe. Tai dar viena priežastis, kodėl Roy`aus Anderssono filmus daug smagiau žiūrėti didžiajame ekrane.
Žmogus šiam režisieriui – keista būtybė, kuri nesugeba džiaugtis gyvenimu, yra beviltiškai godi, nemoka bendrauti, savo pašnekovų sugeba pasiteirauti nebent standartinio klausimo, ar jiems viskas gerai, ir kuo greičiau skuba pritarti ne mažiau standartiniam atsakymui. „Balandyje…“ vieni pamatys visišką absurdą, antri – siurrealistinį pasaulį, treti – groteskinę satyrą ir žiaurią realybę. Kiekvienas iš jų bus savaip teisus, nes Roy`us Anderssonas nei kiek nesistengia riboti galimų žiūrovų interpretacijų. Vis tik, nepaisant akivaizdaus nusivylimo žmonija, norisi tikėti, kad jo personažams dar ne viskas prarasta.
Filmą galėsite pamatyti „Scanoramos“ metu:
Lapkričio 11 d., antradienis, 15.30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienis, 16.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 15 d., šeštadienis, 18.30 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.
Lapkričio 21 d., penktadienis, 21.30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 22 d., šeštadienis, 16.15 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“, 5 salė, Šiauliai.
Filmo anonsas:
