Kino centro „Skalvija“ archyvas
Juoda. Balta. Lėtas veiksmas su staigiais įvykių posūkiais, ilgi monologai, prasmė, kurios kartais taip trūksta odiniais herojų rūbais apsitempusių veikėjų pokalbiuose. Gyvenimiška, pažįstama arba „girdėta“ istorija. Čia kalbu apie Johno Cassaveteso „Veidus“ (Faces, 1968). Bet daug kas tiktų ir kitiems moderniems, naujosios bangos filmų aprašymams.
Johnas Cassavetesas – 7-9 dešimtmečių amerikiečių kino aktorius, nepriklausomų filmų režisierius, scenarijų autorius. Norintiems susipažinti su šiuo žmogumi, kaip su aktoriumi, siūlau pažiūrėti „Rosmari kūdikį“ (Rosemary‘s Baby, 1968). O norintiems susipažinti kaip su režisieriumi ir, drįstu teigti, iš pažiūros itin paprastų, bet iš tiesų genialių scenarijų rašytoju, turite iš ko rinktis: „Šešėliai“ (Shadows, 1959), „Paveikta moteris“ (The Woman Under the Influence, 1974), „Kinų bukmekerio nužudymas“ (The killing of a Chinese Bookie, 1976), „Meilės tėkmės“ (Love Streams, 1984).
Įtraukianti ir prikaustanti yra J. Cassaveteso drama „Veidai“ (Faces, 1968). Čia turite galimybę stebėti vidutinio amžiaus vyro ir žmonos santykius, kurie gali priminti A. Škėmos liftininko žodžius: „Up and down“. Režisierius šios šeimos santykius pristato ne „pro rakto skylutę“, o tiesiai – tarsi skaitytum per daug nuoširdų ir dėl to kartais net trikdantį dienoraštį. Nesusipažinusiems su šio autoriaus kūryba tikrai viskas gali atrodyti šiek tiek trikdančiai: kartais greiti kadrų „kirpimai“, ne visada motyvuota, keista scenų kaita. Bet viskas yra tik tam, kad būtų galima akimirkai užčiuopti tikrąjį gyvenimo ritmą, tą laiko tėkmę, kurios srovėje skęsta įvairūs žmonės. Visa tai yra, buvo ir bus vadinama „gyvenimu“.
Dar viena priežastis dėl ko galite „susinepatoginti“ – tai puiki aktorių vaidyba. Pagrindinius vaidmenis atlieka Johnas Marley (vaidino „Krikštatėvyje“ (The Godfather, 1972), Gena Rowlands (nenustebkite išvydę ją visų apkalbėtoje, bet slapčia pažiūrėtoje juostoje „Užrašų knygutė“ (The Notebook, 2004), Lynnas Krameris. Stebėdamas jų kuriamus charakterius katrais atitrūksti nuo realybės ir galvoji: „Gal čia niekas nevaidina? Galbūt kažkur paslėpta „slapta kamera“ ir aš tikrai stebiu puolusius vyrus, trokštančius bent menkiausio prostitutės prisilietimo, ar prie vakarienės stalo aptarinėjančius kitų porų intymų gyvenimą sutuoktinius?“ Tokio jausmo stinga šiuolaikiniame, ypač komerciniame, kine.
Kino centro „Skalvija“ archyvas
Istorija plėtojama gana lėtai: stebime įkaušusius „laisvo elgesio“ vyrus „meilę už pinigus dalinančios merginos“ draugijoje, po to – sutuoktinių vakarienę. Viskas tik iš pažiūros paprasta, matyta, girdėta ir jausta. Johno Cassaveteso sukurti pokalbiai ar monologai yra žemiški, todėl, kai trenkia, tai trenkia tiesiai į širdį ir į smegenis. Ilgi monologai, dialogai nevargina, o kaip tik priverčia pasislinkti arčiau ekrano ar prisiglausti prie garso kolonėlių, nes norisi viską sugerti, suprasti. Juose galima rasti daug išminties arba pažįstantiems ten rodomas situacijas – geros ironiško humoro dozės. Vėl pasikartosiu – kartais norisi pabėgti, užsimerkti ir užsikimšti ausis. Tačiau ne tik šie pokalbiai ar tos iš pažiūros pažįstamai paprastos situacijos masina žiūrėto toliau.
Staigus įvykių posūkis: vyras nusprendžia, jog nori skirtis. Tai visą istoriją padalina į dvi dalis: galime stebėti ir palaikyti vidinės harmonijos, savo vyriškumo ir valdžios, verslininkų ir prostitučių draugijoje ieškantį Richardą Frostą (John Marley) ar vidutinio amžiaus moterų ir vieno senstančio žigolo kampanijoje ir tyloje skandinančią Maria Frost (Lynn Carlin). Ši situacija neprimena tų, spalvotų, kupinų pykčio keršto pinklių. Tai pasakojimas apie „išsisėmusios“ santuokos, „išsisėmusius“ žmones, kurie, kaip manote, taip ir pasuka skirtingais keliais? Nepažiūrėjęs nesužinosi.
Kodėl taip dažnai atsigręžiame į klasikais ar tais laikais eksperimentatoriais, išsišokėliais vadinamų režisierių kūrybą? Nes ji yra tarsi istorijos vadovėlis: jai nepatiks istorija, tai bent rasi įdomių kadruočių, montažo ypatybių. J. Cassaveteso „Veidai“ žavi ne tik puikiu scenarijumi, vaidyba, bet ir simboliais, kurie paslėpti jau pirmosiose filmo scenose. O žavu dar ir tai, kad, norint suprasti šią istoriją, tų simbolių perprasti nebūtina. Tad juosta skirta įvairiems žiūrovams, kurie čia galės rasti įvairių atsakymų, galbūt, klausimų, o gal ir pavyzdžių savai kūrybai. Mat norint pamatyti šiandienines spalvas, reikia nepamiršti baltos ir juodos.
John Cassavetes retrospektyvą galite pamatyti kino centre „Skalvija“ nuo gruodžio 6d.
