„Barbė“ – nerangi odė amerikietiškam feminizmui (apžvalga)

Anglų kalboje egzistuoja sąvoka „tobula audra“ (angl. perfect storm) ir ji dažniausiai naudojama apibūdinti (paprastai neigiamą) reiškinį, kai susiklosto tobulos aplinkybės jam įvykti. Filmo „Barbė“ (rež. Greta Gerwig) pasirodymas šią vasarą yra tobula kinematografinė audra – iš tiesų stipri rinkodara, pervargę nuo superherojų žanro žiūrovai ir norintys (kitokios) lengvos pramogos, vyresnės auditorijos nostalgija bei prekės ženklo patrauklumas. Visų šių elementų visuma pavertė šį filmą tarptautiniu hitu.

Taigi, pirmiausia būtina pagirti filmo rinkodarą. Įvairiomis reklamomis labai sėkmingai pristatomą filmo energiją, ryškumą ir lengvumą, ir, kas mane ypač traukė, tiksliai neišsiduodant apie ką yra pats filmas! Žinoma, galbūt žiūrovus patraukė ir kiti elementai – pačių Barbių lėlių nostalgija, simpatija pagrindiniams aktoriams, o gal tiesiog suintrigavo išsiaiškinti, kodėl „Barbė“ yra tokia populiari. Kad ir kokia bebūtų tiksli priežastis, svarbiausia, šiam filmui pavyko pritraukti minias žiūrovų. Mane išties privertė pakelti antakį, jog nemaža dalis lietuvių ėjo į kino teatrus pasipuošę rausvais drabužiais. Taigi, nukelti kepurę šio filmo rinkodarai paprasčiausiai būtina.

Pati „Barbės“ istorija yra gan paprasta – Barbės gyvena tobulam, nors ir supaprastintame utopiniame fantazijų pasaulyje, kuris yra ne tik rausvas, bet ir feministinis. Dar daugiau, šiame pasaulyje jos didžiuojasi, kad įkvėpė mergaites tapti daktarėmis, astronautėmis, prezidentėmis ir t.t. Tačiau vieną rytą protagonistės Barbės diena prasideda netobulai, o artėjant vakarui ją aplanko ir egzistencinės mintys apie jos tikslą bei mirtį. Pasirodo, taip nutiko dėl to, kad su ja realiame pasaulyje žaidžianti mergaitė yra nelaiminga, todėl Barbė nusprendžia realiame pasaulyje aplankyti ją ir jai padėti. Ši kelionė ne tik transformuoja Barbę bei su ja žaidžiančią mergaitę, bet ir iki pamatų sukrečia Barbių fantazijų šalį, kadangi į šią utopija pakliūna idėjos iš labai netobulo mūsų (realaus) pasaulio.  

Kalbant apie filmo kinematografiją, kino kūrinio kūrėjams didžiąja dalimi pavyko įgyvendinti žanrui išsikeltus tikslus. Kitaip sakant, pradedant aplinka bei kostiumais ir baigiant aktorių vaidyba bei choreografija, viskas atrodė gaivu, kėlė susižavėjimą bei lengvą šypseną. Mano nuomone, vienareikšmiškai geriausia filmo dalis yra Kenų tarpusavio kova  (ir daina).  Tikėtina, jog ji buvo įgyvendinta taip sėkmingai, kadangi aktoriai ekrane iš tiesų atrodo taip, lyg išgyventų vieną geriausių dienų savo gyvenime.

Filmas sėkmingai sugeba atgaivinti Barbių žaislus ir parodyti, kaip ši fantazijų šalis egzistuotų, jei vadovautumėmės pačių žaislų nustatytomis taisyklėmis. Gebama tai padaryti sukeliant žiūrovų veiduose šypseną bei juoką. Visgi filmas suklumpa ties nagrinėjama tema bei skleidžiama mintimi. Šiuo atžvilgiu sąrašas sprendimų, kurie yra nelogiški, prieštaraujantys filmo pagrindinei minčiai, ar tiesiog yra tingus socialinių reiškinių supaprastinimas, yra išties ilgas. Šioje apžvalgoje pasistengsiu išsamiau apžvelgti pagrindinius filmo trūkumus, o ne sieksiu išvardinti juos visus…

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Pradėti verta nuo feminizmo vaizdavimo kino kūrinyje. Feminizmo politinio judėjimo bei pačios ideologijos tikslas yra politinė, ekonominė bei socialinė lygybė tarp abiejų lyčių. Kitaip sakant, ne įrodyti, kad moterys yra fundamentaliai geresnės (ar, kad vyrai yra blogesni) daugumoje arba visose gyvenimo srityse, o kad paprasčiausiai visuomenėje būtų įgyvendintas lygių galimybių principas, leidžiantis geriausiam kandidatui (nesvarbu, vyrui ar moteriai) pasiekti užsibrėžtų tikslų. Deja, „Barbės“ filme feminizmas nėra portretuojamas taip.

JAV lyčių susipriešinimas yra aštresnis nei Europoje, kur moterys ženkliai dažniau užima vadovaujančias pozicijas tiek versle, tiek politikoje. Todėl žiūrėdamas „Barbę“ galiu suvokti tokio vyrus numenkinančio bei pašiepiančio portretavimo šaknis, visgi to neužtenka, kad galėčiau teigiamai vertinti šį naratyvo elementą.

Pavyzdžiui, filme apie dvidešimt kartų ištariamas žodis „patriarchatas“, kuris realiame pasaulyje yra socialinė realybė. Tačiau, pats pasaulio portretavimas nerodo, kad moterims būtų kažkokia forma uždrausta siekti savo tikslų, o tiesiog beveik be jokių išimčių vyrai portretuojami kaip menkystos bei šlykštynės. Nesu įsitikinęs, kad filmo kūrėjai visapusiškai suvokia ne tik, ką reiškią feminizmas, bet ir patriarchatas.

Tačiau keistenybės su pasirinktu vyrų portretavimu čia nesibaigia. Gaila, kad kūrėjai praleido progą pavaizduoti, kad realus pasaulis yra labiau komplikuotas, o ne tiesiog priešingybė Barbės utopinei fantazijų šaliai. Kitaip sakant, manau, kitų (talentingesnių) scenaristų rankose realus pasaulis galėjo būti pavaizduotas kaip netobula vieta, kur šalia godumo, paniekos, egoizmo ir neapykantos egzistuoja ir garbė, pasiaukojimas, altruizmas ir empatija. Deja, ši galimybė buvo išmainyta į grubią ir siauro matymo idėją: „Tikrą. Pasaulį. Valdyti. Vyras. Tikras. Pasaulis. Būti. Blogai“.

Antra, realaus pasaulio vyrai yra tiesiog atstumiantys ir man sunku įsivaizduoti, kas su jais galėtų susitapatinti. Tačiau su Kenais situacija yra visiškai kitokia. Su Kenais galėjau susitapatinti labiau nei su Barbėmis. Tai yra gana įdomu, kadangi nemažą dalį filmo Kenai atlieka antagonisto vaidmenį (jie bando pavergti ir net pažeminti Barbes).

Tačiau tai, kaip filmas juos pateikia, verčia mane dėl jų jaudintis. Pirmiausia filme jie parodomi kaip visiškai jokio tikslo neturintys objektai, kol moterys (Barbės) atlieka visus profesinius vaidmenis bei priima visus sprendimus. Dar daugiau, panašu, kad Kenai neturi net savo namų. Todėl kai (pagrindinis) Kenas pakliūna į tikrąjį pasaulį, jį sujaudina, kad kitas asmuo paprašo jo pagalbos – jis pirmą kartą pasijunta turintis vertę asmuo. Kenas pajunta, kad jis yra kažkas daugiau nei tik erdvę užimantis objektas.

Tai, žinoma, (kažkodėl) motyvuoja jį sužinoti daugiau apie patriarchatą ir sukurti jį fantazijų šalyje. Taigi Kenai sukyla prieš Barbes, nes nori pripažinimo ir įvertinimo. Tačiau, net prasidėjus tarpusavio kovai (nes juos supriešina protingesnės Barbės), jie liaujasi, kadangi suvokia, kad visi yra broliai ir turi daugiau juos vienijančių dalykų nei skiriančiu. Galiausiai, suvokę, kad pralaimėjo, jie tai pripažįstą ir parašo pagalbos rasti savo vietą šiame fantazijų pasaulyje. Prisipažinsiu, tačiau kuo toliau galvoju, tuo labiau nesuprantu, kodėl kažkas panašaus negalėjo šiam filme nutikti Barbėms… Na, bet yra, kaip yra.

Barbės nuo pat pradžių turi viską, ko tik geidžia. Joms yra įteikiamos Nobelio premijos (nelabai aišku už ką), jos laimi teisinius ginčus (nelabai aišku prieš ką) bei organizuojama galybė vakarėlių. Tai neprieštarauja pačiai Barbių žaislų logikai, tačiau, naratyvine prasme tai nesukelia jausmo, kad šios Barbės yra kažkuo nusipelniusios ar pasiekusios, ar greičiau privilegijuotos. O iškilus pavojui, jog Kenai perims valdžią fantazijų šalyje, pagrindinis moterų superginklas yra aimanavimas, kaip visoms moterims yra sunku… Na, tai nėra savybė, apie kurią pagalvoju, kai mąstau apie pačius įsimintiniausius ar mėgstamiausius kino ekrane pasirodžiusius herojus.

Filmo pabaigoje Barbės nugali Kenus ir pastato juos į jų vietą (t. y. benamius, beteisius ir betikslius padarus). Nuoširdžiai maniau, kad viena iš Barbių pademonstruos personažo brendimą ir pasakys, kad jų visuomenė turi keistis, kad jų visuomenė turi siekti galimybių lygybės, nesvarbu, kokios lyties bebūtum. Bet to nebuvo.

Dar daugiau, vienas iš Kenų paprašo Barbių prezidentės, ar keli iš jų galėtų tapti Aukščiausiojo teismo teisėjais, tačiau Prezidentė griežtai atsako, kad to tikrai nebus, o užkadrinis balsas patikslina: Kenai galbūt gaus tokią teisę Barbių šalyje, kai moterys gaus panašią galią tikrajame pasaulyje. Ir negaliu apsakyti, kaip mane šis teiginys suglumino. Sėdint kino salėje tikrai žinojau, kad šiuo metu JAV yra mažiausiai viena moteris, esanti Aukščiausiojo teismo teisėja. O rašant šį tekstą pasitikslinau, kad moterų yra net keturios. Todėl kino kūrėjų pasirinkimas atsisakyti sukurti bent dalinę lygybę tarp lyčių ir panaudoti faktiškai netikslų argumentą kovoje už feminizmą man yra sunkiai suvokiamas.

Noriu dar trumpam grįžti prie filme tokį svarbų vaidmenį atliekančio patriarchato. Nors Keno siekį sukurti patriarchatą fantazijų šalyje dar galima kažkiek suprasti (tačiau, reikia išjungti beveik visą kritinį mąstymą), tai patriarchato susiejimas vos su vienu aspektu – tikslingo moterų žeminimų – yra niekaip racionaliai nesuvokiamas sprendimas. Kitaip sakant, pagal tai, kaip filmas portretuoja patriarchatą, atrodo, kad vyrai geidžia lytimi pagrįsto dominavimo visuomenėje tik dėl to, kad turėtų teisę žeminti moteris. Filme nepastebėjau jokių gilesnių poteksčių ar komentarų. Ir dėl šio naratyvinio sprendimo tikrai gaila. Kadangi JAV, kaip jokioje kitoje vakarų šalyje, lyčių nelygybė yra tikrai opi problema, ir jos šaknys yra giliai užkoduotos pačioje jų kultūroje. Taigi filme dominuoja tokia feminizmo versija, kuri siekia ne galimybių lygybės, bet, bent jau filmas taip sufleruoja, nubausti, pamokyti ar bent jau paviešinti visų vyrų „patriarchatinius“ troškimus.

„Barbėje“ taip pat kelis kartus buvo pašiepiamas kapitalizmas, tačiau šiuo atžvilgiu taip ir nepavyko suvokti, ką tiksliai tuo norima pasakyti. Nepadėjo ir tai, kad rolė, kuri turėjo personifikuoti kapitalizmą, buvo atiduota komikui Willui Ferrellui, kuris tikrai gali prajuokinti žiūrovą, tačiau beveik visi jo portretuojami personažai kine yra tiek atitolę nuo realybės, kiek vidutinis žmogaus nuo banano (nesvarbu, kiek procentų DNR sutaptų).

Kita labai įdomi mintis, kuriai pirmoje filmo pusėje buvo suteikta nemažai dėmesio, buvo asmens brendimas bei egzistencinės mintys, kurios tampa svarbia dalimi suvokiant pasaulį bei savo vietą jame. Tačiau kaip ir su kapitalizmu, jos niekur konkrečiai nenuveda. Taip, filmo pabaigoje protagonistė nusprendžia reaguoti į ją užklupusią identiteto krizę tampant žmogumi, tačiau ką tai pasako apie patį gyvenimą ar brendimo raidą?

Apibendrinant, galima drąsiai teigti, kad šis filmas visiškai išpildo iš šio žanro išplaukianti pažadą prajuokinti bei sužavėti žiūrovą. Tačiau patį potyrį tikriausiai geriausiai pavyktų išreikšti pasitelkiant alegoriją – dėl efektingos rinkodaros tikėjausi, kad filmas bus egzotiškas bei elegantiškas, sodrių, bet derančių skonių gaivus vasariškas patiekalas. Tačiau, ką gavau, buvo absoliučiai tipiškas amerikietiškas gastronominis kūrinys, pateiktas gerokai per didele porcija, pilnas kaloringų ir nevisai derančių maistinių elementų ir, galiausiai, iškeptas riebaluose norit gauti tą trokštamą tarškią plutelę (nes kaip be jos) ir, žinoma, su amerikietiška vėliavėle įsmeigta ant paties viršaus. Sotus? Taip. Sveikas? Tikrai ne.

Ar verta išmėginti „paragauti“ vieną kartą? Manau, taip (vien jau dėl Kenų kovos scenos). Tačiau po filmo pagrindinės mintys, kurios liko su manimi, buvo apie tai, kaip paaiškinti savo dukrai, kad filmo mintis bei vertybės nėra tokios, kurias noriu skatinti bei puoselėti…