2011 m. pasirodžius Donato Ulvydo filmui „Tadas Blinda. Pradžia“ iš esmės „pradžia“ atėjo ir į lietuvišką komercinį kiną. Lietuvos žiūrovai nori žiūrėti nepretenzingą vietinį kiną, o tai, ko gero, geriausias įrodymas, kad jis reikalingas.
Jei nekomercinį kiną apibrėšime kaip filmus, „kurių meninė vertė svarbesnė už komercinę sėkmę“ (1), tuomet komercinis kinas bus tas, kuriame finansinis aspektas yra pagrindinis, t. y. filmų tikslas – atnešti pelną, o ne kurti meninę vertę. Žvelgiant kompleksiškiau, galima pastebėti, kad komercinio kino kūrėjui filmas yra saviraiškos forma, nes joje vienaip ar kitaip atsispindi jų patirtis ir požiūris, tačiau žiūrint iš prodiuserio ar platintojo pusės filmas yra komercinis produktas, potencialiai atnešiantis pelną (2).
Komercinį kiną dar galima vadinti žiūrovišku, arba pramoginiu kinu. Taip pat čia tinka paminėti terminą „eskapizmas“, kuris nurodo į kino suteikiamą galimybę pabėgti nuo realybės sunkumo. Žinoma, į sąvoką galima žiūrėti plačiau, tačiau definicijos analizė nėra šio straipsnio tikslas, todėl pakaks trumpo ir daugeliui suprantamo paaiškinimo.
„Singin Fish“ archyvas
Lietuviško komercinio kino įvaizdis nekoks. Kino gurmanai jį laiko žemesniuoju, paviršutinišku, nepretenzingu. Kino kritikė Živilė Pipinytė, komentuodama 2016-ųjų kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantus, negailėjo kritikos: „Lietuvių komercinis kinas – tai pigus žiūralas neišprususiems žiūrovams, pripratusiems prie žemiausio lygio lietuviškų televizijų „gaminių“ ir nebeskiriantiems kino nuo paslėptos įvairių produktų ar gyvenimo būdo reklamos.“ (3). Būtent tais metais šiuose apdovanojimuose geriausiu antrojo plano aktoriumi buvo nominuotas komercinio kino filmo „Patriotai“ aktorius Arūnas Sakalauskas. Svarbu nesuklysti – komercinis kinas gali būti įvairus ir kokybiškas. Kino kritikė pabrėžė problemiškąją komercinio kino pusę, kai filmai štampuojami gana vienodai, turi reklamos ir televizijos produkcijai būdingų savybių.
Norėtųsi šiek tiek išsklaidyti kabančius tamsius debesis virš komercinio kino, tad užduosiu klausimą, koks kinas buvo pačioje savo pradžioje? Tiksliau, nuo ko viskas prasidėjo? Mano atsakymas yra priminimas. Svarbu nepamiršti, kad jis buvo prekė. Todėl piniginiai rodikliai ir juos apibūdinantys skaičiai šiame tekste bus ne kartą minimi. Be to, didžiajai daliai žiūrovų kinas yra pramoga. Tą liudija komunikacijos ir žiniasklaidos tyrinėtojų teiginiai. Deniso McQuailo nuomone, kultūrinės ir estetinės turinio detalės yra mažiau reikšmingos atkreipiant auditorijos dėmesį nei asmeniniai ir socialiniai poreikiai kaip atsipalaidavimas ar laiko leidimas su kitais asmenimis (4).
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) doktorantas Audrius Dabrovolskas, tyrinėjantis Baltijos šalių kino industriją 1990-2016 m., paklaustas, ką mano apie dažnai pasigirstančią kritiką Lietuvos komerciniam kinui, atsakė, kad tik negatyviai vertinti komercinį kiną nėra pagrindo. „Lietuvoje yra labai išaugęs nacionalinių kino filmų lankomumas, į žiūrimiausių kino teatruose filmų „Top 10“ nuo 2014 iki 2016 m. patenka bent trys ar keturi lietuviški filmai – tai net Europos mastu yra aukštas rezultatas. Taigi vienareikšmiškai neigiamai vertinti komercinius filmus ar apskritai komercinę produkciją būtų sudėtinga. Nereikia pamiršti, jog kuo daugiau lėšų surenkama kino teatruose už parduotus bilietus, tuo daugiau per PVM patenka į Lietuvos biudžetą, ir atitinkamai perskirstant grįžta į kino industriją. Būtent tomis lėšomis juk finansuojami ne tik komerciniai, bet ir nekomerciniai filmai. Jeigu vertinant ilgalaikę ir trumpalaikę kino filmų meninę vertę – tai, be abejo, multipleksuose rodoma produkcija yra daugiausiai orientuota į masinę auditoriją, todėl tai yra masinė pramoga, o jos vertė dažnai trumpalaikė, nes juk nemažą dalį filmų mes žiūrime tik kartą“, – paaiškino doktorantas.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Lūžio taškai
Akivaizdu, kad infrastruktūra kino plėtrai labai svarbi, todėl komercinių kino teatrų atsiradimas, nors ir ne iš karto ir netiesiogiai, tačiau padėjo plėtotis komerciniam kinui. Tačiau vietiniam komerciniam kinui tai nebūtinai darė teigiamą įtaką. Priežastis ta, jog komerciniai kino platintojai pirmiausiai suinteresuoti kompanijų, kurioms atstovauja, produkcijos platinimu. Jie tendencingai atidaromi masinėse susibūrimo vietose – prekybos centruose, šalia kitų pramogų. Tai sufleruoja požiūrį į kiną kaip į pramogą ir sieja jį su (greito) vartojimo kultūra. 2002-aisiais duris atvėrė „Forum Cinemas Akropolis“, 8-ių kino salių, 1400 vietų kino centras. Po 8 metų visai netoli, kitame prekybos ir pramogų centre „Ozas“, atsiranda „Multikino“. Ši vieta turi septynias sales, tačiau gali sutalpinti daugiau žiūrovų (1600) nei prekybos centre „Akropolis“ esantis kino centras. Tuo metu Kauno prekybos centruose kino teatras atsirado vėliau. 2005 m. prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“ atsirado kino centras „Cinamon“, o po dviejų metų prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ atsirado ir „Forum Cinemas“. Komerciniams filmams patekti į kino teatrų repertuarus neužtenka. Dėl kino rinkodaros stokos, anot A. Dabrovolsko, filmas gali susilaukti mažesnio žiūrovų dėmesio, todėl gali greitai dingti iš kino teatrų repertuarų
Jau anksčiau minėta lietuvių kino kritikė Ž. Pipinytė straipsnyje „Tradicijų alternatyva? Komercinis kinas?“ (5) pastebėjo, kad trumpųjų filmų festivalis „AXX“, pradėtas organizuoti 2005-aisiais, paskatino pokyčius Lietuvos kine. Kai kurie iš jauniesiems kūrėjams skirto festivalio dalyvių – Emilis Vėlyvis, Giedrė Žičkytė ar Tadas Vidmantas – tapo šiandien žinomais vardais Lietuvos kino scenoje. Pirmajame Tado Vosyliaus inicijuotame žiūroviško kino festivalyje buvo parodyti E. Vėlyvio filmai „Matvaju“, „Mazgai“ ir „Zero“, G. Žičkytės „Gimę nekalti“, T. Vidmanto „Gyvenimo obuolys“.
Kitas svarbus įvykis, pralaužęs ledus, 2011-aisiais pasirodęs „Tadas Blinda. Pradžia“, kurį galima būtų pavadinti lengvu istoriniu nuotykių filmu. Priešingai nei senojoje 1973-iųjų Balio Bratkausko filmo versijoje, čia susitelkiama į tautiškumą, kovą dėl jo, o ne klasinės nelygybės temą. Pagal Rimanto Šavelio romaną sukurtame filme, kurio biudžetas siekė 3,5 mln. litų, atskleidžiama lietuviškojo Robino Hudo, Tado Blindos (akt. Mantas Jankavičius), jaunystė ir įvykiai Žemaitijoje. Veiksmo laikotarpiu, XIX a. antroje pusėje, atskleidžiamos Lietuvoje vykstančios kovos prieš carinę Rusiją dėl baudžiavos panaikinimo. Draugo mirties paskatintas jaunuolis Tadas kartu su bendraminčiais pasiryžta kovoti prieš caro įgaliotinius.
„Kino kulto“ archyvas
Anot filmo prodiuserio Žilvino Naujoko, filmas atsipirko po beveik mėnesio (6) ir kurį laiką, iki pasirodant „Redirected/ Už Lietuvą!“, buvo laikomas pelningiausiu visų laikų lietuvišku filmu, uždirbusiu 1 089 046 Eur. Į kino sales filmas pritraukė rekordinį skaičių žiūrovų – daugiau nei 303 tūkst. ir aplenkė prieš tai minėtą E. Vėlyvio filmą, kurį pamatė kiek daugiau nei 292 tūkst. kino teatrų lankytojų (7). Čia svarbu paminėti, kad filmai, pritraukiantys 8-12 proc. visų šalies gyventojų, yra laikomi sėkmingais. Tokiais skaičiais dažniausiai pasižymi didžiųjų užsienio kompanijų sukurta produkcija, pavyzdžiui, filmas „Įsikūnijimas“, „Matrica“ ar Hario Poterio filmai. Tačiau čia galima kelti klausimą, ar auditorija visuomet teisingai renkasi filmus? Ar ji visuomet teisi? Man įstrigo A. Dabrovolsko straipsnyje išsakyta mintis, kad Lietuvos kino auditorija yra patriotiška ir „jai nelabai svarbu, kokio meninio lygio filmai kuriami, svarbu, kad tik būtų lietuviški“ (8).
Esminiai Lietuvos pramoginiam kinui įtaką padarę veiksniai, tyrinėtojo A. Dabrovolsko teigimu, buvo šie: Lietuvos kino centro įsteigimas 2012 m. (nes tuomet pradėjo augti nacionalinio kino gamybai skiriamos lėšos), skaitmeninių technologijų vystymasis, kuris leido pasiekti auditoriją pigiau (socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Youtube“, užsakomosios vaizdo paslaugų platformos), ir lėšos, skiriamos kino rinkodarai.
Galima paminėti, kokie kiti komerciniai filmai buvo sukurti tarp pirmojo festivalio „AXX“ ir sėkmingojo nuotykių filmo pasirodymo – Žeraldo Povilaičio „5 dienų avantiūra“ (2008) ir „Zero 2: muilo opera“ (2010). Būtent vienas iš jų paskatino pasirodyti straipsnį pavadinimu „Keli pamąstymai apie dugną“ (9), kas tiesiogiai sufleruoja apie filmo turinio kokybę.
Pagreitis
Netrukus, jau 2013 m., vienas po kito pasipylė komerciniai filmai, kuriuos galima priskirti romantinių komedijų žanrui. Tai – „Valentinas vienas“, Alvydo Šlepiko „Moterys meluoja geriau. Kristina“, filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ režisieriaus D. Ulvydo trečiasis filmas „Kaip pavogti žmoną“. Taigi iš viso trys filmai. 2014-aisiais pasirodė du: Evaldo Kubiliaus „Valentinas už 2rų“ ir satyra, parodija vadinamas filmas „Redirected/Už Lietuvą!“, kuris tapo pelningiausiu lietuvišku filmu, uždirbusiu apie 1,34 mln. eurų (10).
Ko gero, labiausiai išsiskiriantis tų metų filmas buvo originalaus siužeto Igno Jonyno vaidybinis filmas „Lošėjas“. Tuo metu tai buvo pirmasis Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos vaidybinis filmas šalių nepriklausomo kino istorijoje. Ganėtinai tamsios juostos scenarijų režisierius rašė kartu su filosofu Kristupu Saboliumi. I. Jonynas yra sakęs, kad idėją filmui įkvėpė Lietuvos realybė. Juostoje atsispindi šalyje vykstantys pokyčiai. Arthauzinio kino filmu juostos „Lošėjas“ nepavadinsi, tačiau kūrinį drąsiai galima priskirti prie kokybiško komercinio kino pavyzdžio. Apdovanojimai ir dalyvavimas apie 30-yje tarptautinių kino festivalių užsienyje taip pat šį tą pasako. Daugelis anksčiau minėtų lietuviškų komercinių filmų dėmesiu užsienyje apskritai negalėtų pasigirti.
2015 m. pasirodo Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus, sukūrusių „Valentinas už 2rų“, vaidybinis filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, Juliaus Pauliko filmas „Nepatyręs“, A. Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Prie komercinio pobūdžio filmų galima priskirti ir tais pačiais metais pasirodžiusį Justino Krisiūno vaidybinį filmą „Dėdė, Rokas ir Nida“.
LiTl Baz Pictures ir „ACME Film“ archyvas
2016 m. Kęstutis Gudavičiussukuria „Tarp mūsų, berniukų…“, kino teatruose taip pat rodomi A. Šlepiko „Patriotai“, J. Pauliko „O taip! O ne!“, T. Vidmanto „Gautas iškvietimas“ ir šio filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“. Galima laikyti, kad šie metai kaip 2015-ieji komercinių juostų kiekiu buvo gausūs – sukurti 4 filmai. Jie greitai atsirado populiariausių tų metų filmų sąrašo viršūnėje. Apskritai 2016 m. Lietuvos kino teatruose buvo parodyta 17 lietuviškų filmų, iš jų – 13 premjerų (11). Taigi trečdalis premjerų buvo komercinio pobūdžio filmai.
Audrius Dabrovolskas pastebi, kad komerciniai filmai pasižymi daug geresne kino rinkodara ir sklaida nei anksčiau. „Būtent 2011-2016 m. laikotarpiu pradėta naudoti ir paslėpta reklama (angl. product placement), išplito reklama socialiniuose tinkluose (tiek „Facebook“, tiek „Youtube“), atsirado daugiau informacijos žiniasklaidoje, vis daugiau filmų tapo prieinami užsakomųjų vaizdo paslaugų platformose. Visos šios priemonės leidžia pritraukti daugiau auditorijos, o tai sudaro galimybes ne tik susigrąžinti lėšas, kurios buvo investuotos į kino filmo gamybą ir platinimą, bet net ir uždirbti. Manau, šiuo laikotarpiu Lietuvoje bent jau į komercinę produkciją buvo pradėta žvelgti kaip į verslą, kuris gali būti sėkmingas. Kita vertus, atsirado daugiau Holivudo standartų kopijavimo, greitai pagaminamų filmų, žiūrimiausi filmai kino teatruose tapo vienkartine pramoga“, – teigė Baltijos kino šalių tyrinėtojas.
Kalbant apie kitas tendencijas, pastebimas Lietuvos komerciniuose kino ekranui skirtuose kūriniuose, nesunkiai galima pastebėti tų pačių aktorių komandą – Ramūną Cicėną, Giedrių Savicką, Inetą Stasiulytę, Kirilą Glušajevą, Rimantę Valiukaitę ir keletą kitų. Šie veidai filmams suteikia jau minėto seriališkumo, reklamos įvaizdį. Kita savybė, kurią turi lietuviškas komercinis kinas, yra naudoti kitose šalyse sukurtus scenarijus ir juos adaptuoti Lietuvos žiūrovų ratui. Juk tiesiausias kelias į sėkmę – kaip minėta, sekti Holivudo kuriamos produkcijos pavyzdžiu, naudotis veikiančiomis klišėmis, kurti pramoginius produktus pagal amerikiečių arba rusų, t. y. užsienio, modelį. Trečias bruožas, pasireiškiantis dalyje produkcijos, siekiant maksimalios komercinės sėkmės stengiamasi filmus derinti prie švenčių, pavyzdžiui, Valentino dienos (filmas „Valentinas už 2rų“) ar Šv. Kalėdų.
Kam išradinėti dviratį antrą kartą? Būtent taip tikriausiai mąsto dauguma komercinio kino kūrėjų. Nors, kaip sako A. Dabrovolskas, techniniu požiūriu komercinio kino kokybė jau seniai gera, tačiau turinio atžvilgiu norėtųsi tokios kokybės kaip Latvijoje sukurtų filmų „Sapnų komanda“ (Dream Team 1935, 2015) arba „Mama, aš tave myliu“ (Mother, I Love You, 2013). Apibendrinus galima sakyti, kad komercinis kinas Lietuvoje įsibėgėjo ir rado savo auditoriją, tačiau kokybės ir originalumo jo turiniui dar trūksta.
LKC archyvas
Nuorodos:
(1)Neringos Kažukauskaitės, Andriaus Leliugos ir Ievos Skaržinskaitės apibrėžimas „Media terminų žodyne“.
(2)TURNER, Graeme. Editor’s Introduction. In Turner, Graeme, ed., The Film Cultures Reader. London: Routledge, 2002, p. 1–10.
(3)http://www.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/kino-kritike-lietuviu-komercinis- kinas-pigus- ziuralas-neispruseliams-746031
(4)http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2015/05/emilio-velyvio-evoliucija-gero-skonio-saskaita/
(5)http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos- istorija/kinas/19912015-nepriklausomo- kino-issukiai/tradiciju-alternatyva-komercinis- kinas/78980
(6)http://www.delfi.lt/veidai/kinas/tadas-blinda- pradzia-ziurimiausias- lietuvos-filmas- salyje-per- visa-nepriklausomybes-laikotarpi.d?id=51366139
(7)Remtasi lentele „Lietuvos kino teatruose rodytų filmų topas (1993-2016 m.)“: http://www.lkc.lt/kino-populiarinimas-2/statistiniu-duomenu-ataskaitos/
(8)http://www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt/2015/05/emilio-velyvio-evoliucija-gero-skonio-saskaita/
(9)Ž. Pipinytė. „7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09
(10)http://www.lkc.lt/kino-populiarinimas-2/statistiniu-duomenu-ataskaitos/
(11)http://www.lkc.lt/2017/02/lietuvos-kino-teatruose-2016-m-populiariausi-buvo-lietuviski-filmai-ir-holivudo-produkcija/
