Kaunas – kokybiško kino paieškos

Ilgai lauktas festivalis „Kino pavasaris“  Vilniuje jau pasibaigė, tuo tarpu Kaune jo dar laukiame. Laikinojoje sostinėje mes nuolat kažko laukiame. Naujesnių ar kokybiškesnių filmų, renginių, festivalių. Kartais atrodo tarsi lauktume „GODO“, kuris neateis.

Šį kartą „Godo“ įvardinkime kaip kokybiško kino šauklį. Vilnius šio šauklio sulaukė. Čia „gimdomi“ ir „auginami“ kino festivaliai, ruošiami edukaciniai projektai, kuriami filmai. Taigi sostinėje nereikia beprasmiškai ir absurdiškai laukti. Čia verda kultūrinis kino gyvenimas. Šis miestas tarsi simbolizuoja kino industrijos Lietuvoje atsigavimą. Tuo tarpu Kaune žiūrovai blaškosi tarp komercinių filmų antplūdžio ir kokybiško kino stygiaus. Laikinoji sostinė tarsi lieka kultūringo kino šešėlyje. Galbūt paklausite, kas yra tas „kultūringas kinas“?

Tai kinas, kuris skatina mąstymą, plečia akiratį ir neapsiriboja tik stereotipiniais herojiniais ar lyriniais siužetais. Kultūringas kinas yra maistas sielai. Vilniuje gyvenantiems, ar čia besisvečiuojantiems kino gurmanams kultūringų filmų nereikia laukti ir leistis į ilgas paieškas. Sostinėje kokybišką kiną puoselėja ne tik „Skalvija“ bei „Pasaka“, čia išalkę kinomanai gali rasti ir mažesnes, alternatyvias kino erdves. Jie buriasi kavinėse, ar knygynuose. Tokios erdvės primena nepriklausomų teatrų judėjimą XX a. pr. Tarsi vyktų slapti kultūringo kino judėjimai. Tačiau nereikia pamiršti, jog ir kino istorija prasidėjo ankštose kavinių erdvėse, Paryžiaus Capucini bulvaro „Grand Cafe Indiškame salone“.  Tačiau šį kartą plačiau pakabėsiu apie kokybišką kiną ir filmų žiūrėjimo kultūrą Kaune. Kuo laikinoji sostinė yra kitokia, kokias kultūringo kino erdves ji turėjo, ir kas  iš jų liko.

Tarpukariu bei sovietmečių Kaune veikė daugybė kino teatrų. Jie buvo gyvi, tačiau dėl tuo metu rodomų filmų kokybės galėtume pasiginčyti. Čia pieš akis mums iškiltų pro-tautinės ar pro-komunistinės ideologijos.  Taip, kinas nebuvo laisvas, tuo laikotarpiu  jis buvo propagandos ginklas. Tačiau kino žiūrėjimo kultūra buvo gana aktyvi. Žinoma, tuo metu nebuvo interneto ir televizijos. Buvo tik „visagalis“ kinas. Dabar mes gyvename skubančioje visuomenėje, kurioje kokybiškam, intelektualiam kinui nebėra laiko. Mes užbėgame į „greito, komercinio kino užkandines“, bet vis tiek liekame alkani. Kartais atrodo, kad Kauno žiūrovai badauja.  Nes čia liko vos keletas alternatyvių šiek tiek kokybiškesnio ir kultūringesnio kino erdvių.

Taigi, kur išalkusiems pasisotinti „geru“, kokybišku kinu?  Vieno iš alternatyvių kino erdvių: Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusi kavinė „KULTŪRA.“ Šioje kavinėje gaminami ne tik sotūs pietūs, čia kauniečiai gali „degustuoti“ ir kokybiškus filmus.  Taigi ši alternatyvi erdvė skirta ne tik kūnui, bet ir sielai.  Kiekvieną antradienio vakarą nuo 20.30 val. šioje kavinėje vyksta lietuviškų, ar su lietuvišku kinu susijusių filmų peržiūros. Galbūt kultūringo kino propaguotojai Kaune šią erdvę jau seniai atrado, tačiau šis straipsnis labiau skirtas  kokybiško kino dar tik beieškantiems.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Taigi dar viena „gurmaniško“ kino erdvė, tai KITOKIO KINO KLUBAS. Ši, tam tikra komercinio kino atsvara, rengiama jau keletą metų. Nors „Kitokio kino klubas“ vyksta kino centre „Forum Cinemas Kaune“, čia rodomi laiko patikrinti ir kino festivaliuose įvertinti filmai, kurie sulaukia ne mažiau žiūrovų dėmesio. „Kiekvieną antradienį, apie 18 valandą „Kauno dienos“ kino kritikas Gediminas Jankauskas Jus pakvies į GERĄ KINĄ ir pateiks gal dar negirdėtų faktų apie vakaro seansą. Bilieto kaina tik 7 Lt. Maloniai laukiame.“ Žiūrovus suvilioja ne tik prieinama kaina, tačiau ir galimybė šiek tiek daugiau sužinoti apie kino meną, bei kino kūrėjus. Taip pat žiūrovams pateikiama speciali kino programa sudaryta dviem mėnesiams.

Kauno kino mylėtojams ramiau  ir dėl „Romuvos“. Ilgą laiką Kauno kino mylėtojai buvo neramūs dėl  kino teatro Romuva likimo, o viešojoje erdvėje sklandė „neaiškūs šešėliai“ apie kino teatro priklausomybę.  Tačiau 2011 metai atnešę svarbių permainų Kauno kino rinkoje. Greta monopolinių kino teatrų pamažu atgijo ir Romuva. Už šią iniciatyvą galime būti dėkingi Kauno kino entuziastams, kurie „kavingais“, o kartais ir karingais veidais kovojo už šio kino teatro laisvę. „Romuvoje“ dabar rodomi ne tik filmai, čia taip pat organizuojami teatriniai ir muzikiniai renginiai. Taigi šis kino teatras pretenduoja tapti meną ir kultūrą puoselėjančia erdve. Galbūt miestiečių akimis kino teatras sunkiai atsigauna, tačiau jis ATSIGAUNA. Legendiniam kino teatrui reikia duoti šiek tiek laiko. Juk norint sukurti išskirtinio veido ir repertuaro kino teatrą reikia pastangų, bei tinkamų sąlygų.

Kartais atrodo, jog Kauno žiūrovai nusiteikę pesimistiškai, jie laukia to „Godo“, kuris neateina. Tačiau jų laukimas ir reikalavimai atsigaunančiam kino teatrui „Romuva“ beprasmiai. Jie blogai laukia, nes patys nerodo dėmesio kino kultūrai. Jie pasyvūs kalbėtojai. Juk egzistuoja kino rodymo politika, nuoma už kino juostas. Taip pat viena opi kino teatrų industrijos problema- kino juostų stygius. Senesnių, tačiau ne mažiau vertingų kino juostų likimas tragiškas. Jos sudeginamos, naikinamos. Taigi pamažu mažiesiems kino teatrams nebelieka ką rodyti. Absurdiškas scenarijus toks, jog ne tik trūksta kino juostų, bet kino teatrus riboja ir kino rodymo politika.  Tuo tarpu žiūrovai prikaustyti prie mažų kompiuterių ekranų, arba  mėgaujasi „greitu- komerciniu kinu“ .Taigi kino kultūrai vystyti tokiomis sąlygomis gana sudėtinga.

Galbūt pasirodysiu kategoriška tokiomis išvadomis, tačiau Kaune dar nėra stiprios kino žiūrėjimo kultūros. Nors laikinojoje sostinėje gimė Tarptautinis Kauno kino festivalis, atgimė Romuva bei išalkę žiūrovai surado galimybę pasisotinti alternatyviose kino erdvėse. Vis tik kokybiško kino mylėtojų skaičius šiame mieste nėra nedidelis. Nežadu žeminti miesto gyventojų mentaliteto, ar kaltinti jų (ne)kultūringumu. Kaunas yra pakankamai kultūringas miestas, čia vykta parodos, festivaliai, lankosi menininkai. Galbūt problema nėra tik kokybiško kino erdvių trūkume, o susidomėjimo stygiuje. Kaip jau minėjau mūsų visuomenė labai skuba. Tai destruktyvi visuomenė, kuri senus kino teatrus arba nugriauna, pamiršta arba naudoja juos ne pagal paskirtį. Juk nevisi lietuviai žino, kad sovietmečiu Kauno Dievo kūno bažnyčioje veikė „Santakos“ kino teatras. „Jame galėjai pasižiūrėti gerų filmų. Masinės sovietų produkcijos, niekalo ten nerodydavo. Žiūrovų nebuvo daug, salė kartais apytuštė, bet ateidavo tie, kurie žinojo ko nori. Bergmanas, Antonionis, Felinis, Kurosava kaunietiškąją kino auditoriją pamalonindavo būtent „Santakoje“[1] Tuo tarpu dabar  mes jau nebekreipiame dėmesio į kino kokybę, o filmus tik vartojame.  Taigi norint ugdyti kino žiūrėjimo kultūrą, reikia keisti požiūrį į gyvenimą. Skamba radikaliai, tačiau žiūrovas turi būti aktyvus, jis turi mąstyti, tobulėti. Juk žiūrovas taip pat savotiškas kūrėjas. Jis kino pasaulį kuria mintimis, priešais ekranus.

Linkiu visiems kino mylėtojams, vartotojams bei gurmanams, išnaudoti kino pasaulio kūrimo  mintyse galimybę.

Iki kitų susitikimų kino seansuose