Fotografė Vytautė Ribokaitė
Berlinalės konkursas neretai sulaukia kritikų nusivylimo, o stipresnių, drąsesnių darbų galima surasti kitose festivalio programose – „Forume“ ar „Panoramoje“. Šiemet šios sekcijos nudžiugino: jose pristatyti režisieriai, turintys ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje.
Radikalios formos darbą, žvelgiantį į Austrijos istoriją, sukurtą meistrės Ulrikės Ottinger, „Kraujo grafienė“ buvo galima rasti programoje „Berlyno Special Gala“. Isabelle Huppert filme nuostabiai įkūnija hedonistišką vampyrę, visiškai nesikankinančią dėl savo likimo amžinai siurbti gyvųjų kraują. Priešingai, ji grįžta kas 25-erius metus, šiurpindama visuomenę nužudytomis aukomis. Dabar, grįžusi ji taip pat skaniai puotauja, kartu siekdama surasti ir sunaikinti knygą, kurią, pasak legendos, suvilgius vampyro ašaromis, šis atvirsta žmogumi. Filmui netrūksta puikių aktorių, juodo humoro ir įdomių intertekstų, nuorodų į psichoanalizę, nors reikia pripažinti, kad U. Ottinger atsisakymas kurti rišlų pasakojimą meta žiūrovui nemažą iššūkį.
Berlyne gyvenančio amerikiečių režisierius Jamesas Benningas „Forumo“ programoje pristatė filmą „8 tiltai“, kurį pats apibūdina nedaugžodžiaudamas – „Laikas pakalbėti apie tiltus“. J. Benningo gerbėjai puikiai žino, ko tikėtis iš jo struktūralistinio kino: režisieriaus filmus dažniausiai sudaro keli maždaug dešimties minučių trukmės planai, skirti tam tikro objekto – dangaus ar ežero – stebėjimui. Šiame filme pristatomi aštuoni JAV tiltai, kurie J. Benningui yra ryškus kapitalizmo, mirties, miesto, Amerikos istorijos ženklas. Žiūrėti režisieriaus filmus visai nesunku, o ir po vaidybinio kino greito montažo, gali tapti netgi atgaiva, jei tik pasiduodi jo kvietimui atidžiai žiūrėti, klausytis. Rūpestingai ir matematiško tikslumo kadruose žvelgiant į didžiulius stūgstančius tiltus, kraštovaizdyje išryškėja greitam žvilgsniui nepastebimos detalės ir nuolatinis pasaulio kismas.
Produktyvusis Pietų Korėjos režisierius Hong Sang-soo „Panoramos“ programoje pristatė dar vieną puikų minimalistinį filmą „Diena, kai ji sugrįžta“ („The day she returns“).
Kaip ir ankstesniuose savo darbuose, režisierius čia stebi nepažįstamųjų susitikimus ir pokalbius, kuriuo
se pamažu atsiskleidžia kažkas universaliai žmogiško. Filmo veiksmas vyksta vokiškame restorane, kuriame vieną po kito matome tris interviu su garsia aktore, po pertraukos sugrįžusia į kiną. Pasakojimą baigia aktorystės pamoka, kurioje suvaidinamas tą pačią dieną įvykęs pokalbis. Filmą struktūruoja pasikartojimas – tie patys klausimai ir kaskart vis labiau niuansuojami, patobulinami aktorės atsakymai kuria subtilų, ironišką pasakojimą apie nuoširdumą.