Šaltinis – berlinale.de
Nors žymusis suomių režisierius, scenaristas ir prodiuseris Aki Kaurismäki Berlyno kino festivalyje vieši ne pirmą kartą, tačiau šiemet jo vaidybinis filmas „Kita vilties pusė“ (Toivon tuolla puolen, 2017) pirmąkart varžosi dėl Berlinalės „Auksinio lokio“ apdovanojimo. Pirmą ir, gali būti, paskutinį kartą.
„Pavargau. Noriu pradėti gyventi savo gyvenimą“, – Berlinalėje šį ketvirtadienį sakė A. Kaurismäki.
Ar tai tiesa? 1994-aisiais jis kartu su lenkų kino meistru Krzystofu Kieslowskiu paskelbė, kad naujų filmų daugiau nebekurs, tačiau po dviejų metų pasirodė jo filmas „Debesys išsisklaido“ arba „Plaukiantys debesys“ (priklausomai nuo šaltinio) (Kauas pilvet karkaavat, 1996). Todėl, manau, kad šį beveik 60-ties metų režisieriaus pareiškimą reikėtų vertinti skeptiškai.
Šaltinis – berlinale.de
Pirmoji dalis, komiška drama „Havras“, pasirodė 2011-aisiais ir buvo apdovanota Kanuose. „Kita vilties pusė“ – antrasis trilogijos apie uostamiesčius filmas. Jei tai, ką Kaurismäki pasakė, yra tiesa, tuomet šis filmas trilogiją užbaigs. Spaudos konferencijos metu režisierius taip pat pridūrė, jog jungiančioji tema pasikeitė – abiejuose filmuose jis dėmėsį sutelkia į pabėgėlius, o ne miestus.
Šįkart veiksmas vyksta Helsinkyje (nors „Havrui“ pasirodžius buvo kalbama, kad antrosios dalies veiksmas vyks Ispanijoje arba Vokietijoje), kuriame netikėtai, tiesiog išniręs iš anglių krūvos, atsiranda prieglobsčio ieškantis Khaledas Ali (Sherwan Haji) iš Aleppo. Siras sąžiningas, mandagus, sakytum, netgi skandinaviško charakterio. Khaledas ieško savo sesers, daugiau jam nieko nereikia. Autorius demonstruoja šeimos svarbą Artimųjų Rytų kultūrose, kur rūpinimasis moterimi yra kiekvieno vyro pareiga.
Įdomi detalė, jog prieglobsčio prašytojui režisierius pasirinko siro tautybę, kadangi praėjusiais metais Suomijos migracijos tarnyba daugiausiai prašymų gavo iš Irako ir Afganistano piliečių.
Šaltinis – berlinale.de
Berlinalė šiemet kaip niekad politiška. Beveik kiekvienos spaudos konferencijos metu kartais perdėtai, atrodytų, norėdami rasti tai, ko, galbūt, nėra, žurnalistai režisierių teiraujasi apie politinius pareiškimus filmuose. A. Kaurismäki pažiūros aiškios. Režisieriaus teigimu, svarbu nepamiršti žmogiškumo, nes vieną dieną pabėgėliai yra „jie“, tačiau rytoj jais galime būti „mes“. Paklaustas apie Europos islamizaciją, jis atsakė, kad tokio proceso senajame žemyne jis nemato.
Paraleliai vystoma Wikströmo (Sakari Kuosmanen), kito „pabėgėlio“, istorija. Jo „pabėgimas“ kitoks – Wikströmas be žodžių (nepaprasta!) palieka savo žmoną, parduoda senąjį verslą, laimi pinigų ir už juos nusiperka merdintį restoraną „Golden Pint“, kuriame pelną neša tik parduotas alus, o sardinės patiekiamos skardinėse. Po 40 minučių abiejų personažų keliai susikerta.
Nepritapėliai – suomių režisieriaus nuolatiniai herojai, kuriuos sujungia liūdesys. „Suomijos trilogijos“ (jis mėgsta trilogijas) pirmoje dalyje „Debesys išsisklaido“ kamera nukreipiama į bedarbius, antroje dalyje „Žmogus be praeities“ (Mies vailla menneisyyttä, 2002) į bevardžiais benamiais tapusius, o paskutinėje „Priemiesčio šviesos“ (Laitakaupungin valot, 2006) į išduotus ir klaidingai apkaltintus asmenis.
Šaltinis – berlinale.de
Naujoji 35 mm juosta – tikslus Kaurismäkio kūrybos pavyzdys. Randama visa tai, už ką žymiausias suomių kino kūrėjas yra mylimas. Visų pirma, aktoriai iš ankstesnių filmų, kuriuos per tiek metų taikliau apibūdina ištikimų bendražygių etiketė. Tai – Sakari Kuosmanenas, Kati Outinen, Maria Järvenhelmi, Ilkka Koivula ir Janne Hyytiäinenas. Žmonės, kuriems visiems virš 40 metų, su raukšlėmis ir gyvenimo įspaustomis žymėmis veide. Ekrane galime matyti jų kaitą. Prie šio būrio verta paminėti ilgametį kinematografijos režisierių Timo Salmineną. Kas dar? Taip pat tamsus ironiškas humoras (ašarą išspaudžianti scena, kur sušių gamybai naudojami įspūdingi kiekiai wasabi), sodrių spalvų retro stiliaus paletė, roką, bliuzą ir suomišką tango jungiantis muzikinis garso takelis (čia daug muzikos girdime iš gatvės muzikantų), nuolatinis rūkymas ir degtinės gėrimas (kaip filme sakoma, blogais laikais žmonės geria daug, tačiau gerais geria dar daugiau), trumpi dialogai, iškalbingi tylos momentai, jokios ašaringos dramos. Jokių staigmenų. Kaip gera ir visa tai išvysti didžiajame ekrane ir vėl.
Pabėgėlių tema yra kaip niekad aktuali šiandien. Kaurismäki, kaip jam būdinga, šią aktualiją įvelka į praeities rūbą. Sustingusiame laike, neegzistuojančiame praeities pasaulyje, kurį nuosekliai kūrė režisierius, svarstomos šiuolaikinės problemos atrodo šiek tiek kitaip. Melancholija ir praeitis jo filmuose yra neatskiriami dalykai. Pamirškite išmaniuosius telefonus – čia dokumentai rašomi spausdinimo mašinėle.
Kokia yra ta kita vilties pusė – kažkas daugiau nei šviesa tunelio gale, o gal, atvirkščiai, desperacija? Jei vilties prasmė neigiama, tuomet filmo pavadinimas skamba ironiškai, nes herojai atrodo tikintys geresniu rytojumi, o filmo pabaiga suteikia vilties. „Kita vilties pusė“ personažai vieni kitiems padeda: pabėgėlių centro darbuotoja leidžia Khaledui pasprukti, Wikströmas nelegaliai įdarbina sirą ir jam parūpina padirbtą pasą, o Khaledas nori padėti išmaldos prašančiai moteriškei prie parduotuvės. Taip, kai kurie iš būdų nėra patys švariausi, bet teisingi. Kai institucijos reaguoja apatiškai (pavyzdžiui, nustato, kad Sirijoje pavojaus nėra), tuomet žmonės turi padėti vieni kitiems. Štai ką mėgina pasakyti melancholiškasis suomis. Jis tiki žmonėmis ir turi vilties.
Filmo anonsas:
