Šaltinis: imdb.com
Vasario 15 dieną prasidėjo 68-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis, kurį šiais metais lydėjo keli skandalai dėl kiekvienais metais prastėjančios pagrindinės programos ir jo vadovo Dieterio Kosslicko. Didelio nepasitikėjimo sulaukusi pagrindinė programa šiemet prasidėjo vienu iš nedaugelio gerų filmų – Weso Andersono antrąja animacija „Šunų sala“ (Isle of Dogs, 2018), nukeliančia į netolimą ateitį, kur šunų gripu sergantys šunys ištremiami numirti į Šiukšlių salą. Pagrindinė siužeto linija sukasi aplink savo šuns Spotso išsiruošusio išgelbėti Dvylikos metų berniuką Atari Kobayashi. Atvykęs į šiukšlyną, berniukas sutinka šunų bandą ir jos vadą Šefą, kuri padeda jam surasti prarastą draugą ir gina nuo piktojo dėdės, miesto mero, norinčio visiems laikams atsikratyti visų šunų.
Wesas Andersonas, kaip ir visuose savo filmuose, žiūrovus panardina į jiems jau gerai pažįstamą režisieriaus pasaulį, kuriame kiekviena smulki detalė yra jo vaizduotės dalis. Stop motion technika filmuotame animaciniame filme šunys laikomi visų ligų nešiotojais, kuriems kačių pasaulyje nėra vietos. Istorijoje šunys ir žmonės kalba skirtingomis kalbos: šunys – anglų, dauguma veikėjų – japonų kalba. Tai paaiškina jų nesugebėjimą susikalbėti bei režisieriaus nenorą Japonijoje vykstantį filmą paversti vien anglakalbiu. Filme japonų kalbą kartais verčia išnyrantys vertėjai arba jauni mainų programos mokiniai, kurie su vietiniais gyventojais susibūrę į pasipriešinimo judėjimą stengiasi išgelbėti šunis ir nutraukti valstybės skleidžiamą propagandą. Lengvu, protingu humoru pasižymintis filmas sukuria nevienalyčius veikėjus, kurie kaip dažnai įprasta nėra banalūs. Šunys, kurie dažniausiai klauso kiekvieno savo šeimininkų nurodymo, čia motyvuotai nesutinka paklūsti, o jei ir pasiduoda tai ne dėlto, kad jie laiko žmones savo šeimininkais, bet todėl, kad jie patys to nori. Kartais sentimentalus, bet žavus ir juokingas filmas, virsta smagia pramoga visai šeimai.
Šaltinis: variety.com
Mažas ponis laksto režisierių Davido ir Nathano Zellnerių filme „Mergelė“ (Damsel, 2018). Jis lydi jauną amerikietį Samuelį (Robert Pattinson) ieškančio, dviejų nedorėlių brolių pagrobtos sužadėtinės. Atplaukęs valtele į mažą Vakarų Amerikos miestelį, vyras susiranda pastorių, kurį kartu pasiima ieškoti savo išrinktosios. Viduryje filmo jie atranda laukinėje gamtoje stovinčią trobelę, kurioje gyvena tariamai pagrobta Penelopė (Mia Wisakovska). Filmas šaiposi iš vesterno žanro filmų, pasitelkdamas absurdo situacijas ir humorą, tačiau iki galo neišpildo savo idėjos. Vidury kūrinio nužudytas pagrindinis veikėjas, sugriauna įprastą naratyvo liniją ir taip sukuria dvi istorijas. Deja, netekus vienintelio įdomaus ir iš tiesų juokingo veikėjo, kūrinys patampa nuobodžia istorija, kurioje tampa neįdomu, kas atsitiks kitiems filmo veikėjams. Kartais geru humoru pasižymintys dialogai neatperka prasto scenarijaus ir neišvystytų veikėjų. Režisieriams išties pritrūko jėgų gerą idėją paversti puikiu kūriniu, o turint vien ją, gero kūrinio nesukursi.
Šaltinis: imdb.com
Prancūzų režisierius Benoit Jacquot šiais metais pristatė kol kas prasčiausią pagrindinės konkursinės programos filmą „Eva“ (2018), pastatytą pagal britų režisieriaus Josepho Losey romaną, kuriame jaunas vyras Bertrandas (Gaspar Huppert) seka netikėtai sutiktą vyresnę moterį Evą (Isabelle Huppert), miegančią su vyrais už pinigus. Nuo pat pradžių, režisieriaus nuomone, užsimezgęs „gilus ryšys“, atsiranda tarp šių dviejų veikėjų. Pasisavinęs sėkmingo rašytojo rankraštį, Bertrandas tampa teatro žvaigžde, „parašęs“ nuostabų scenarijų spektakliui, jis ieško įkvėpimo naujai pjesei. Taip vyras nusprendžia suvilioti Evą ir parodyti, kad šalta, už pinigus parsiduodanti moteris gali įkliūti į jos pačios spąstus. Tačiau mėgėjiškai nufilmuotas filmas (ko vien verti juoką keliantis filme pasirodantys sulėtinti kadrai), nepaaiškina, kodėl pagrindinis veikėjas nuolat matosi su „paslaptingąja“ Eva, apie kurią filme iš tiesų sužinome iš tiesų žymiai daugiau nei apie patį Bertrandą. Režisierius nemotyvuoja ir kitų veikėjų pasirinkimo, kurie scenarijaus plotmėje elgiasi nelogiškai ir perdėtai. Dirbtinai sukonstruotoje istorijoje visi veikėjai yra tarsi svetimkūniai, kuriais neįmanoma tikėti.