fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Betliejus“ ir „Omaras“ – skirtingi požiūriai į Izraelio ir Palestinos konfliktą

Kadras iš filmo „Omaras“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Omaras“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Niekam nekyla abejonių, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas yra vienas giliausių ir sudėtingiausių Artimuosiuose Rytuose. Taip jau sutapo, kad praeitais metais abi šalys „Oskarų“ nominacijai „Geriausias filmas užsienio kalba“ delegavo savas šio konflikto vertinimo versijas. Nepaisant to, kad nominaciją iškovoti pavyko tik „Omarui“, įdomu palyginti abu požiūrius. „Kino pavasaryje“ žiūrovai turi puikią galimybę tą padaryti. Tuo labiau, kad už politinio „apvalkalo“ slepiasi paprastos bei universalios istorijos.

„Omaras“ (Omar, 2014) / Palestina / Rež. Hany Abu-Assad

Palestinietis Omaras kasdien sau patvirtina kultine tapusią frazę: „Parodykite man dvidešimties metrų aukščio sieną ir aš jums parodysiu dvidešimt vieno metro ilgio kopėčias“. Tai kadaise ištarta frazė vykstant griežtai JAV-Meksikos pasienio kontrolei. Tiesa, Izraelio skiriamoji siena siekia aštuonis metrus bei tęsiasi daugiau negu 700 kilometrų. Anot Izraelio, siena būtina dėl saugumo, tuo tarpu Palestinai, tai – pasikėsinimas užgrobti žemes. Kol nerandamas abi puses tenkinantis politinis susitarimas, siena toliau skiria gyventojų likimus ir priverčia ryžtis neįtikėtiniems dalykams.

Atsiribojus nuo politinio konteksto, galime pamatyti universalią istoriją apie tai, kad žmones meilė daro ypač pažeidžiamus, o baimė prarasti mylimą žmogų gali turėti neįtikėtinų pasekmių. Režisierių aiškiai domina žmogiškieji elgesio motyvai bei išgyvenimai. Pagrindiniam herojui svarbiausias yra pasitikėjimas, be kurio neįmanoma nei draugystė, nei meilė. Omarui, kasdien priverstam lipti per milžinišką sieną, pasiekti viršūnę jėgų suteikia meilė. Kitoje sienos pusėje jo laukia gražuolė Nadia, dėl kurios jis pasiryžęs bet kokiai rizikai. Prisijungęs prie vaikystės draugų, kovojančių dėl Palestinos nepriklausomybės, galiausiai Omaras priverčiamas tapti Izraelio informatoriumi.

Būtent tokią istoriją nusprendė parodyti olandų-arabų kilmės režisierius Hany Abu-Assadas, išgarsėjęs savo ankstesne juosta „Rojus čia“ (Paradise Now, 2005) apie du vaikystės draugus, pasiryžusius tapti teroristais. Abi juostas vienija ne tik nominacijos „Oskaro“ statulėlei, bet ir paprastas siužetas apie meilę, draugystę bei išdavystę, o tai šias juostas padaro aktualiomis ne tik palestiniečiams, bet ir likusiai pasaulio daliai.

Filmo „Omaras“  anonsas

„Omarą“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kt 2014-03-27 15:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė
Št 2014-03-29 23:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė

Kadras iš filmo „Betliejus“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Betliejus“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

 „Betliejus“ (Bethlehem, 2013) / Izraelis, Vokietija, Belgija / Rež. Yuval Adler

Jeigu „Omare“ akcentuojami žiaurūs metodai, kurių griebiasi Izraelio žvalgyba, siekdama išgauti informaciją, „Betliejus“ atskleidžia, kad svarbiausia – surasti žmogaus silpnybes. Penkiolikmetis palestinietis Sanfuras būdamas savo brolio šešėlyje nesulaukia pakankamai tėvo dėmesio, tuo pasinaudoja Izraelio slaptosioms tarnyboms dirbantis Razis paversdamas jį savo informatoriumi. Per porą metų tarp jų užsimezga labai glaudus ryšys, būtent jų tarpusavio santykių sudėtingumui režisierius ir skiria daugiausiai dėmesio.

Dar vienas skirtumas nuo „Omaro“ – šioje juostoje žiūrovai neras nei romantinės siužetinės linijos, nei priverčiančių nusišypsoti nuorodų į masinės kultūros objektus. „Betliejus“ – pilnametražis jauno režisieriaus Yuvalio Adlerio debiutas. Scenarijų rašyti jam padėjo daugiau negu dešimtmetį apie Palestinos problemas rašęs žurnalistas Ali Vakadas, be kurio greičiausiai nebūtų pavykę sukurti tokią dokumentiniam realizmui artimą juostą.

Nepaisant to, kad įtampą bandoma kurti viso filmo metu, „Betliejus“ –  pakankamai monotoniškas, priverčiantis žiūrovus krūptelėti tik tai finalinės scenos metu. Keista, kad režisierius nusprendė nerodyti Sanfuro ir Razio susipažinimo istorijos, nors tai galėtų labiau atskleisti jų charakterius bei paaiškinti elgesio motyvus. Nesivaikant dokumentinio tikslumo „Omarui“ pavyko sukurti paprastą, kiek nuspėjamą, tačiau įtaigią istoriją, tuo tarpu vertinant „Betliejų“ ne kaip dokumentinę juostą, kokia ji vis dėlto ir nėra, labiausiai pritrūksta aiškesnių pagrindinių herojų charakterių paveikslų.

Filmo „Betliejus“ anonsas

„Betliejų“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Sk 2014-03-30 21:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė
Kt 2014-04-03 19:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 6 salė

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.