„Du kine“ archyvas
„Beždžionių karalystė“
Įsimintinų ir unikalių savo žanre juostų kūrėjas, režisierius ir scenaristas Mattas Reevesas, 2007 metais nustebinęs savo išskirtiniu buitinės kameros stiliumi nufilmuotu filmu „Projektas monstras“ ir 2010 metais pristatęs kraupų pasakojimą vampyrų tematika „Įsileisk mane“, nutilo ketveriems metams tam, kad iš Ruperto Wyatto perimtų naujai gimusios franšizės apie beždžionių viešpatavimą žemės planetoje režisieriaus postą. Pastarasis 2011 metais tikrą studijai „20 Century Fox“ sukūrė tikrą stebuklą – „Beždžionių planetos sukilimą“.
„Projekto monstras“ kūrėjas kviečia atsidurti niūriame pasaulyje, kurį valdo beždžionės, o žmogus jame tapo nieko vertu vergu evoliucijos paliestiems primatams, kuriantiems naują ir dominuojantį pasaulį.
Apie ką mes čia…
Praėjus dešimčiai metų po nelaimingų įvykių San Franciske ir šimpanzės Cezario sukilimo išlaisvinant visus miesto primatus, pasaulis pasikeitė. Pavojingas virusas, kuriuo užsikrėtė laboratorijos darbuotojai, klesti, žmonės atsidūrė ant išnykimo ribos. Likusieji gyvi bando kovoti su evoliucijos paliestais primatais, kurie su kiekvienais metais įgauna vis daugiau jėgos ir intelekto. Prasideda žūtbūtinė beždžionių ir žmonių kova, kuri nulems vienos ar kitos rasės viešpatavimą žemės planetoje.
Kūrinio vidus
Kai 2011 metais pasirodė pirmasis naujos trilogijos apie kultinę „Beždžionių planetą“ filmas, niekas net negalėjo pagalvoti, kad naujai atgimusi istorija pritrauks tiek daug žiūrovų į kino ekranus. Niekas netikėjo, jog naujasis pasakojimas bus taip gerai sutiktas tiek kino mylėtojų visame pasaulyje, tiek kino profesionalų ir kritikų, kurie negailėjo „Sukilimui“ pačių šilčiausių žodžių. Prisiminus 1968 metais kino ekranuose pirmą kartą pasirodžiusi prancūzų rašytojo Pierre‘o Boulle‘o novelės „Beždžionių planeta“ ekranizacija su Charltonu Hestonu pagrindiniame vaidmenyje sukėlė tikrą ažiotažą tarp žanro mėgėjų ir privertė juostos kūrėjus pratęsti šią unikalią ir gąsdinančią istoriją dar keturiais pilnametražiais filmais ir televiziniu serialu. Deja, kiekvienas tęsinys nusileisdavo savo kokybe ankstesniam filmui, kol galiausiai šios franšizės produkcija buvo sustabdyta iki 2001 metų, kai žinomas Holivudo režisierius Timas Burtonas pabandė dar kartą prikelti šią istoriją. Finansiškai sėkmingas bandymas virto į tikrą katastrofą ir sulaukė aibes neigiamų reakcijų. Prireikė net dešimties metų atsitokėti nuo to, ką pristatė „Edvardo žirkliarankio“ kūrėjas ir iš naujo įvertinti visą kultinės istorijos potencialą. Kaip matome, „Beždžionių planeta“ turi didžiulį potencialą, kuris su kiekvienu nauju filmu įgauna dar daugiau kokybės. Būtent tokiu ir yra šis, trejus metus lauktas 2011 metų hito pratęsimas.
Filmo veiksmas prasideda lygiai po dešimties metų nuo įvykių, parodytų 2011 metų filme, todėl iš karto galima pasakyti, kad pakeisti pagrindinių pirmos dalies veikėjų atėjo nauji, ne mažiau charizmatiški herojai, kurie nesugadina franšizės vardo. Panašiu būdu buvo atsisveikinta ir su Charltonu Hestonu, pasirodžiusiu originaliame filme ir jo tęsinyje Teiloro vaidmenyje. Kituose filmuose jis nedalyvavo, tačiau tai nepakenkė toliau vystyti šią įdomiai ir visapusiškai turtingą istoriją. Šioje juostoje pasakojama visiškai nauja istorija, susipažįstame su naujos Žemėje įsitvirtinusios eros padariniais ir pamatome išgalvotą pasaulį, kuris taip taikliai apibūdina šiuolaikinį, žmonių niokojamą pasaulį. Iš tikrųjų, filmo kūrėjai bandė parodyti žmonių ir gyvūnų palyginimą. Mes esame sutapatinami su primatais, kurie neapgalvoja savo veiksmų, niokoja žemę ir negali gyventi taikoje ir harmonijoje. Įvykiai Ukrainoje – tikras žmonijos degradavimo pavyzdys, kuris paverčia mus į niekam tikusius parazitus. Filmą galima apibūdinti kaip didingos revoliucijos pradžią, kurioje žmonės privalės stoti į kovą su beždžionėmis ir nuo to priklausys tolimesnis Žemės likimas. Iš tiesų, tai labai smagu, kad kūrėjai pasirinko būtent tokį pasakojimo principą, kuris galiausiai prives mus prie tikros „Beždžionių planetos“. Labai vaizdžiai pamatėme viską, nuo ko prasidėjo primatų viešpatavimas. To nebuvo originaliame filme ir, tuo labiau, Timo Burtono sukurtame nevykusiame perdirbinyje.
Kaip ir pirmame filme, didžiausias dėmesys sutelktas į žmogaus ir beždžionės santykius, jų pasaulėžiūrų skirtumus ir draugystės puoselėjimą, kuris tampa vienu svarbiausiu varikliu visoje franšizėje. Taip pat į pagalba ateina skirtingų žmonių tipų pavyzdžiai. Galima pamatyti piktadarius vienoje ir kitoje barikadų pusėje, galima stebėti ir gėrio norinčius personažus, kuriems karas nėra išeitis. Pagrindinį pirmos dalies veikėją daktarą Vilą Rodmaną pakeičia Malkolmas, kuris irgi nelinki nieko blogo evoliucijos paliestiems primatams. Tai gražus, bet kartu ir labai šabloninis pagrindinių veikėjų santykių pateikimas, tačiau tai visiškai nepakenkia pasakojimui, kuriame slypi žymiai daugiau prasmingų epizodų ir temų. Viena jų – laisvė. Kiekvienas ją mato kitaip, tačiau visi nori būti savo gyvenimo kalviais ir nepriklausyti nuo kitų. Šiuo atveju tiek beždžiones, tiek žmonės turi savus norus. Cezario paveikslas kitoks nei tas, kurį buvo galima pamatyti pirmtake. Tai visiškai kitokio būdo ir pažiūrų bebaimis lyderis, kuriantis armiją, galiausiai užkariausiančią žmonių rasę, tačiau turintis ir širdį. Vienareikšmiškai, tai pats ryškiausias filmo personažas. Kiti filmo veikėjai neturi tiek daug charizmos ir išraiškos, kad galėtų konkuruoti su beždžionių revoliucijos vadu. Netrūksta juostoje ir meilės konteksto. Kaip be jo apsieisi šiuolaikiniuose filmuose, net ir fantastiniuose.
Filmas tampa ir vienu ryškiausių šių metų vasaros sezono projektu, nes tiek savo kokybe, tiek gerai išvystyta mintimi tai iš tiesų puiki pramoga kiekvienam žmogui, kuris kino teatre galės išgyventi kartu su pagrindiniais filmo herojais tikrą revoliuciją. Peržiūra taip pat turi užslėptą mintį apie mūsų ateitį. Jei iš tikrųjų įvyktų tokia tragedija ir žmonės būtų priversti stoti į kovą su beždžionių armiją? Akivaizdu, kad mes neturėtume jokių šansų prieš fiziškai stipresnius gyvius. Belieka laukti trečios dalies, kuri žada būti labai epiška. Na ir mūšis, kurį išvysime trilogijos finale, be abejonės perspjaus tą grožį, kuris buvo pristatytas mums šiais metais „Beždžionių planetos aušroje“.
„Du kine“ archyvas
Techninė juostos pusė
Pagrindiniu pirmos dalies koziriu buvo gerai išvystyta „motion-capture“ technologija, leidusi atkurti beždžiones kaip galima tikroviškiau. Šiame filme patobulina technologija perspjauna visus kitus filmus, kuriuose ji buvo naudojama. Net Jameso Camerono „Įsikūnijimo“ efektas nusileidžia šiam naujam studijos „20 Century Fox“ darbui. Be gerai pateikiamų kompiuterizuotų veikėjų, filmas kupinas ir kitų specialiųjų efektų, kurie sukelia vien tik teigiamas emocijas nuo pamatytų vaizdų. Trimatė juostos erdvė neabejotinai sugeba įtraukti ir nepaleisti žiūrovo iki pat didingo finalo, kuriuo gali didžiuotis šio filmo kūrėjai. Taip pat ir kraupiai atrodančios ir į neviltį varančios dekoracijos sukuria atitinkamai niūrią filmo atmosferą.
Garso takelis šiame filme niekuo nenusileidžia pirmai juostai, net ir lenkia jį savo puikių kompozicijų išdėstymų, kurios su kiekviena, vis didingesne scena suteikia tam tikro ir būtino epiškumo jausmo. Jis kuklų pasakojimą apie Cezario sukilimą paverčia į efektingai atrodančią revoliuciją.
Operatoriaus darbas atliktas be priekaištų, todėl visa filmo didybė, kurią galime stebėti savo akimis, priklauso nuo gerų kameros darbo sprendimų, kuriais manipuliuojama nuo pat filmo pradžios. Mūšiuose tai itin svarbus ginklas, kuris paverčia kiekvieną sceną į didybės kupiną reginį.
Istorija vystoma labai gerai, nėra spragų scenarijuje, todėl galima atskirai padėkoti filmo kūrėjams už gerą montažą, leidusį neatitraukti akių nuo siužetinės linijos pasakojimo vystymo. Scenos parinktos atitinkamai gerai, todėl su kiekviena filmo minute juosta įgauna pagreičio ir tampa puikiu, žadą atimančiu reginiu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Netekus Jameso Franco ir Fridos Pinto į filmą atkeliavo gausybė naujų ir nemažiau gerų aktorių, tarp kurių galima pamatyti patį Gary Oldmaną. Jam eilinį kartą atiteko garbė suvaidinti dar vieną antagonistą.
Pagrindinį filmo vaidmenį šį kartą atliko pats Andy‘is Serkis, „motion-capture“ technologijos dėka įkūnijęs beždžionių lyderį Cezarį. Tai yra aktoriaus meistriškumo viršūnė. Mes matėme jo pasirodymą „Žiedų valdove“, „King Konge“ ir „Hobite“, tačiau „Beždžionių planetos“ franšizėje britų meistras parodė visą savo talentą. Emocijomis perteiktas Cezaris visgi yra geriausiai atliktas jo veikėjas. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir nuoširdumo nė vienam kitam filme su tokiais efektais nebuvo matyti. Tikėkimės, jog kada nors, bent jau už nuopelnus kinui, Andy‘is gaus seniai užtarnautą Oskarą.
Neseniai atrastas ir labai greitai karjeros laiptais kylantis, australas Jasonas Clarke‘as neparodė jokių išskirtinių savo vaidybos sugebėjimų, tačiau jo veikėjas puikiai tiko šiam filmui. Draminis ir patrauklus akims personažas, kuris tam tikrais momentais priminė pirmos dalies Cezario bičiulį, daktarą Vilą.
Gary‘is Oldmanas irgi ne itin stengėsi parodyti aukščiausios klasės vaidybą, tačiau aktoriui savaime pavyksta didelio biudžeto filmuose įkūnyti panašius, bet labai charizmatiškus veikėjus, kuriais galima grožėtis visą filmo rodymo laiką. Ne išimtis ir šis, Dreifuso ir pagrindinio žmonių lyderio paveikslas.
Filmą papildė ir visai gerai ekrane susižiūrėjo Keres Russel suvaidinta Eli bei britų jaunosios kino kartos atstovas Toby‘is Kebbelis, kuriam atiteko Kobos vaidmuo. Abu jie nepademonstravo kažko ypatingo ar labai išskirtinio, tačiau priekaištų jiems tikrai nėra.
Verdiktas
„Beždžionių planetos aušra“ – tai neabejotinai pranašesnis už savo pirmtaką tęsinys, kuriame istorija apie primatų surengtą sukilimą įgavo pagreitį link didingos ir efektingai žavios revoliucijos. Joje epinis mūšis tarp žmonių ir beždžionių nepaliks abejingo nė vieno kokybiškai įgyvendintų fantastinių filmų gerbėjo.
Filmo anonsas:
Parengė Dario Voitukevic