Superherojų panteone yra vos trys komiksų personažai, kurie stovi aukščiau visų kitų – tai Supermenas, Betmenas ir Žmogus-voras. Tai, kad du iš šių superherojų priklauso DC komiksų studijai ir vos vienas „Marvel“, ilgą laiką atspindėjo sėkmės santykį tarp šių dviejų titaniškų komiksų studijų. Dabar sunku prisiminti, tačiau iki „Marvel“ bendros kino visatos pasirodymo, DC studijai priklausančių komiksų superherojų pagrindu sukurti kino filmai taip pat karaliavo kino salėse. Ir tik Žmogaus-voro bei Eksmenų frančizės tebuvo bent kiek rimtesnis „Marvel“ atsakas į DC karaliavimą.
Tačiau su „Geležinio žmogaus“ (2008) pasirodymu (ir „Marvel“ bendros kino visatos pradžia) švytuoklė pradėjo judėti į priešinga pusę. DC dar kuri laiką sugebėjo sėkmingai „spardytis“ dėl režisieriaus Christopherio Nolano „Betmeno“ trilogijos (iš kurių antroji dalis – „Tamsos riteris“ (2008) – yra laikomas vienas geriausių visų laikų komikso kino adaptacijų), tačiau toliau einantys DC herojų filmai sugebėdavo dažniau prašauti, nei pataikyti.
Tiesą sakant nuo du tūkstantųjų pradžios DC filmai turi vos keletą kritiškai ir komerciškai sėkmingų kino kūrinių ir arti dešimt nusivylimų (iš kurių kelis filmus būtų sunku įvertinti kaip nors labiau nei „šlamštas“). Taigi jau kuris laikas „Warner Bros.“ (kino studija, turinti teises adaptuoti DC komiksų personažų nuotykius į didžiuosius ekranus) buvo rimtai sunerimus.
Todėl prieš porą metų buvo nuspręstą priimti rizikingą sprendimą ir visiškai iš naujo pradėti DC kino visatą. Tai reiškia – atsisakyti bet kokių ankščiau keltų tikslų sukurti bendrą kino visatą su jau pasirodžiusiais filmais ir, pasamdžius naujus aktorius, mėginti įtikinti DC superherojų mėgėjus, kad ateities filmai yra tai, kas bus verti jų meilės.
Tačiau, būtina pastebėti, kad šis sprendimas nebuvo sutiktas šiltai. Kadangi patys DC filmai gal ir nebuvo labai vykę, tačiau aktoriai (Džeisonas Momoa, Henris Kavilas, Gal Gadot), kurie įkūnijo superherojus, jau buvo spėję užsitarnauti žiūrovų meilę. Taigi drastiškas pareiškimas, kad bet kokios kino žiūrovų emocinės investicijos į ankstesnius filmus nuo šiol yra niekinės, visada yra rizikingas. Tačiau DC tiesiog nebeturėjo kur trauktis. Ko kino studijai reikėjo, tai kažkokio simbolinio gesto, kuris leistų atsisveikinti su senais personažais ir pateisinti naujų atsiradimą. „Blyksnis“ tapo tuo filmu.
Truputi apie pačia „Blyksnis“ (rež. Andy Muschietti) istoriją. Filmo protagonistas Baris Alenas – Blyksnis – suvokia, kad jo galia judėti beprotišku greičiu taip pat jam leidžia keliauti laiku. Todėl jis negaištą daug laiko apsispręsti, kad tai yra proga jam gauti tai, ko jis labiausiai nori gyvenime – išgelbėti savo motiną nuo išpuolio, kuris nusinešė jos gyvybę. Jis perspėjamas, kad kelionė laikų gali turėti nenuspėjamų, netgi pražūtingų, pasekmių, tačiau Blyksnio tai nesustabdo ir jis pasiryžta rizikuoti viskuo.
Trumpai šis istorijos pakoregavimas atrodo sėkmingas, tačiau dėl netikėtos kliūties mėginant grįžti atgal į savo dabartį jis atsiduria porą metų ankstesniame laikotarpyje. Kitaip sakant laike, kur egzistuoja porą metų jaunesnė jo versiją. Nors ši galimybė jam suteikė progą trumpam pabendrauti su savo motiną, jis grietai suvokia, kad jo jaunesnė versija dabar gyveną gerokai kitokį gyvenimą ir, be jo pagalbos, negaus galių, kurios leido jam išgelbėti motiną.
Tačiau tai tėra tik maža dalis problemų, kadangi netrukus Blyksnis pastebi, kad šioje laiko juostoje didžioji dalis jo superherojų partnerių neegzistuoja. O jų tikrai reikia, nes netrukus pasirodo Kriptonietis Zodas ir be jų pagalbos žmonijos laukia visiškas sunaikinimas. Todėl Blyksnis atsiduria kryžkelėje – kovoti ir mėginti pasiekti pergalę beviltiškoje situacijoje ar atitaisyti laiko juostą ir vėl prarasti savo motiną.
Šis filmas yra grafinės novelės „Blyksnio momentas“ (angl. „Flashpoint“, 2011) adaptacija. Įdomu pastebėti, kad šis komiksas taip pat veikė kaip priemonė, kuri turėjo padėti atnaujinti komiksų personažus. Tačiau tikriausiai svarbiausia komikso dalis, kuri, laimei, buvo adaptuota, yra susitelkimas į žmogaus labiausiai trokštamus norus bei brendimą, kuris yra būtinas norint priimti nesavanaudiškus sprendimus.
Keista, kad po tiek dešimtmečių kino studijos vis dar sunkiai tai suvokia ir dažnai mano, kad žiūrovams svarbiausia yra kompiuteriu sugeneruoti mūšiai. Todėl galima drąsiai teigti, kad šio filmo absoliučiai visi teigiami elementai atsiremia būtent į protagonisto emocinius išgyvenimus, o ne į kinematografinį potyrį.
Nors emocinė protagonisto kelionė yra įgyvendinta išties neblogai, to pasakyti apie kinematografinius sprendimus tikrai negalima. Pirmiausia specialieji efektai – tokio biudžeto filmui jie yra nepateisinamai prasti. Visa pirma dalis, kurioje protagonistas gelbėja krentančius kūdikius iš pastato, yra sukurta taip baisiai, kad tikrai bent viena karta iš pasišlykštėjimo tyliai pasakiau „uuuu“.
Galima būtų vardinti ir daugiau vietų, kur specialiųjų efektų sprendimai tiesiog lengvai nukrato žiūrovą, tačiau tai būtų tiesiog per ilgas sąrašas. Atskirai dar galima paminėti šiam žanrui tipišką trečio akto problemą – masinė kova tarp daugybės CGI sugeneruotų personažų.
Na ir kas, kad finalinėje kovoje vyksta milžiniški sprogimai, miršta žmonės, atliekami koviniai triukai tarp akivaizdžiai kompiuteriu sugeneruotų priešininkų – visa tai tėra triukšmas žiūrovui, kuris nėra susitapatinęs su nei vienu personažų. Kitaip sakant, ar tame mūšio lauke mirs šimtas ar milijonas JAV karių, tai niekaip nepaveiks salėje esančio žiūrovo. Todėl sunkiai suprantamas Holivudo studijų daugybę metų noras pradėti trečia aktą epinės skalės mušiu, kuris paprasčiausiai niekam neįdomus.
Galiausiai noriu dar kartelį grįžti prie komikso, kurio pagrindu buvo sukurtas filmas. Komikse, kai Blyksnis atsiduria alternatyvioje laiko juostoje, Betmenas, kurį jis randa, yra Briuso Veino tėvas, kuris pasirenka kaukėto herojaus kelią, kadangi tamsioje alėjoje buvo nužudytas jo sūnus (t. y. mums žinomas Betmenas).
Komikso pabaigoje, matant, kad jų pasaulį tuoj sunaikins, šis Betmenas paprašo Blyksnio perduoti laišką jo mirusiam sūnui, jei šiam pavyktu atkurti senąją laiko juostą. Komikso pačio pabaigoje, momentas kai Blyksnis perduoda Betmenui jo mirusio tėvo laišką, yra vienas įsimintiniausių tarp visų šio superherojaus komiksų.
Todėl žiūrint ši filmą buvo išties gaila, kad šio komikso momento buvo nuspręstą neadaptuoti. Tačiau, nesunku suprasti, kad šio filmo tikslas yra, kaip jau buvo minėta šio straipsnio pradžioje, pateisinti, kodėl staiga yra atsisakoma visų senų personažų versijų (t. y. aktorių). Taip tikimasi, kad jaunesni aktoriai gebės sukurti naujas – mylimas – superherojų versijas ištisus dešimtmečius. O žiūrovai galės guostis, kad senosios versijos vis dar egzistuoja, tiesiog kitose DC laiko juostose.
Apibendrinant, tikrai galima teigti, kad „Blyksnis“ žiūrovui tikrai sugebės sėkmingai suteikti tiek pramogą, tiek suartėti su tragišku Blyksnio personažu. Tačiau ar tai tobulas vasaros filmas – tikrai ne.
Pradedant problemomis su kompiuterine grafika ir lengvai užmirštamu mūšiu filmo pabaigoje ir baigiant erzinančia aktoriaus personažo interpretacija bei labai retai juoką sukeliančiais pajuokavimais.
Tačiau tai taip pat filmas, kuris (mano nuostabai) sugebėjo sukelti nuoširdžią užuojautą protagonistui ir plačią šypseną matant kaip mano vaikystės Betmenas spardo visiems užpakalius. Jei tai yra taškas, nuo kurio DC siekia atsispirti ir kurti savo naują kino visatą, vilties tikrai yra, kad superherojų žanro filmus (bent kurį laiką) galės gelbėti DC studiją. Kadangi situacija su „Marvel“ superherojų filmais, deja, tikrai neteikia daug vilties.