Neretas aktorius ryžtasi išbandyti režisieriaus kėdę. Vieni sėkmingai atranda save ir jų pavardės galiausiai vienodai siejamos tiek su aktoryste, tiek su režisūra, kitiems tai taip ir lieka tiesiog vienkartiniu bandymu. Iki šiol George‘as Clooney darė viską, kad įrodytų, jog priklauso pirmajai grupei.
Nors amžinojo širdžių ėdiko įvaizdis kiek nustelbia George‘o Clooney režisieriaus talentą, populiariuose Holivudo filmuose vaidinantis aktorius neabejotinai skiriasi nuo rimtomis temomis kalbančio režisieriaus, savo ankstesniais filmais įrodžiusio, kad kuria tik tada, kai tikrai turi, ką pasakyti. „Pavojingo proto išpažintis“ (Confessions of a Dangerous Mind, 2002), „Labanakt ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck, 2006), „Purvini žaidimai“ (The Ides of March, 2011) – visus juos vienija puikūs dialogai, įsimintini aktorių vaidmenys bei meistriška režisūra. Netgi komediją apie amerikietišką futbolą „Odinės galvos“ (Leatherheads, 2008) dabar norisi prisiminti tiesiog su šypsena.
Žinant, kad George‘o Clooney tėvas anksčiau buvo populiarių televizijos laidų vedėjas bei kurį laiką netgi bandė siekti politiko karjeros, o pats George‘as iki tol, kol atsidūrė Holivude, taip pat studijavo žurnalistiką, galima nuspėti, kad iki šiol jo režisuojamų filmų tematika nebuvo atsitiktinė. Todėl nuo pat pradžių buvo aišku, kad naujausias George‘o Clooney filmas „Brangenybių medžiotojai“ (The Monuments Men, 2014) turėtų gerokai skirtis nuo ankstesnių režisieriaus darbų. Pirmą kartą George‘as Clooney nusprendė visiškai atsisakyti jam artimos politinės bei žurnalistinės tematikos.
Iš pirmo žvilgsnio naujausio George‘o Clooney filmo „Brangenybių medžiotojai“ siužetas ne ką mažiau įdomus. Iš septynių, vienaip ar kitaip su menu susijusių žmonių sudarytas Antrojo pasaulinio karo būrys bando išgelbėti meno kūrinius bei grąžinti juos teisėtiems savininkams. Be to, filmo scenarijų parašė laiko patikrintas ištikimas George‘o Clooney bendražygis – Grantas Heslovas, kūręs scenarijų ir ankstesnėms jo filmams „Labanakt ir sėkmės“ bei „Purvini žaidimai“.
Be paties Clooney, čia taip pat galima išvysti Mattą Damoną, Johną Goodmaną, Billą Murray‘ų, Hughą Bonneville‘į, Jeaną Dujardiną, Bobą Balabaną bei žaviąją Cate Blanchett. Ankstesniuose George‘o Clooney filmuose garsių aktorių pavardžių irgi niekada netrūkdavo, bet tai nesutrukdydavo atskleisti kiekvieno iš jų charakterio. Apie „Brangenybių medžiotojų“ herojus žinome tik tiek, kad šiuos apie karą nieko nenutuokiančius žmones ryžtis jų žygdarbiui privertė meilė menui.
Dabar atrodo neįtikėtina, bet dar praeitų metų rugsėjį „Brangenybių medžiotojams“ visai rimtai buvo prognozuojama „Oskaro“ statulėlė už geriausią metų filmą. Juosta buvo pozicionuojama kaip savotiškas atsakas Quentino Tarantino „Negarbingiems šunsnukiams“ (Inglourious Basterds, 2009), tik turėjo būti dar šmaikštesne ir įtaigesne, kadangi pastatyta remiantis pagal tikrus įvykius parašyta knyga.
Kažkuriuo momentu ima atrodyti, kad režisierius savo sumanymą pamiršo. „Brangenybių medžiotojai“ turi tiek veiksmo filmo, tiek karinės dramos, tiek juodojo humoro komedijos elementų. Juostoje dominuoja padrikos scenos, kurioms paprasčiausiai trūksta vientisumo. Matosi, kad rimtomis temomis kalbėti pratusiam režisieriui sunku atsisakyti ilgų monologų apie meno išsaugojimo svarbą, tačiau šios scenos sunkiai dera su juodojo humoro epizodais. Susirinkę aktoriai praktiškai neturi ką vaidinti, todėl susidaro įspūdis, kad jie tiesiog neblogai leidžia laiką smagioje kompanijoje.
Suprantama, kad daugeliui režisierių anksčiau ar vėliau knieti save išbandyti visiškai kitame žanre negu anksčiau jie pripratę kurti. Būtent tokiai pagundai pasidavė ir George‘as Clooney. Visgi ankstesni jo filmai nepalyginamai geriau atspindi režisieriaus stilių, tad norėtųsi, kad kas trejus metus po naują filmą pristatantis režisierius po šio fiasko grįžtų prie tos tematikos, kurią išmano geriausiai ir dar nustebintų mus 2017 metais, o gal ir anksčiau.
Filmo „Brangenybių medžiotojai“ anonsas: