Nežinau kaip Jums, bet man asmeniškai atrodo, kad vesterno žanras paskutiniais metais išgyvena šiokį tokį renesansą. Užtenka pažvelgti į šiemet prieš išleidžiant vesterno stiliaus kompiuterinį žaidimą „Red Dead Redemption 2“ (Rockstar Games, 2018) masinėje kultūroje kilusį ažiotažą. Kino pasaulyje galima įžvelgti panašias tendencijas. Pastaraisiais metais nemažai dėmesio sulaukė Quentino Tarantino „Grėsmingasis aštuonetas“ (The Hateful Eight, 2015), supynęs vesterno ir dramatiško trilerio elementus. Paminėtinas ir Alejandro G. Iñárritu epas „Prisikėlęs“ (The Revenant, 2015), atnešęs filmo žvaigždei Leonardo DiCaprio ilgai lauktą „Oskaro“ statulėlę už geriausią vaidybą. Naujas prancūzo Jacqueso Audiardo vesternas „Broliai Sistersai“ (The Sisters Brothers, 2018), atrodo, bando įšokti į tą patį traukinį prieš pat šių metų šventes. Ir tai yra ne visai tipinis, tačiau neblogas bandymas šiek tiek pasišaipyti iš vesternų klišių.
„Broliai Sistersai“, nors ir paremtas to paties pavadinimo Patricko deWitto istoriniu romanu, tikrai nenustebins savo siužeto vingiais ar tematiniu gyliu. Turime labai paprastą tipinę vesterno istoriją. Aukso karštinės apsėstuose Laukiniuose Vakaruose liūdnai žiaurumu pagarsėję broliai Sistersai Čarlis (Joaquinas Phoenixas) ir Ilajas (Johnas C. Reilly) gauna užduotį susekti ir sugauti chemiką Hermaną Kermitą Varmą (Rizas Ahmedas) ir kankinat išpešti iš pastarojo cheminio junginio, padedančio lengviau upėse rasti auksą, formulę. Prie paieškos prisijungia ir Sistersus pažįstantis žvalgas Džonas Morisas (Jake‘as Gyllenhaalas), sutinkantis Varmą ir teikiantis informaciją chemiką besivejantiems Sistersams. Pakeliui, žinoma, į gaudynes įsimaišo ir daugiau veikėjų bei situacijų.
Kaip jau galite nujausti, visas filmas yra daugiausiai kelionė. Kelionė, kuri kartais neturi aiškesnio tikslo ar motyvacijos. Visgi šio filmo atveju tai nėra minusas. „Broliai Sistersai“ nevengia pasišaipyti iš banalesnių vesternų detalių, kaip kad, pavyzdžiui, miegojimo kalnuose po atviru dangumi ir su tuo susijusių galimų sultingų „skanumynų“, aplankančių keliauninkus (į detales nesileisiu). Šiais aspektais „Broliai Sistersai“ yra gana gudrus filmas, todėl nereikia baimintis, jog gausite vesternišką „Kiečiausių Spartos vyrų“ (Meet the Spartans, 2008) mėšlo versiją. Šioje vietoje siužetas bei kartais jaučiama jo tikslingumo stoka išeina į naudą išryškinant žanrines kvailybes ir nenuoseklumus. Tą neblogai išryškinti padeda ir tokiam žanrui ne visai būdinga J. Audiardo prieiga, suteikianti šiek tiek „europietiško“ (bet ne snobiško) prieskonio visai juostai. Kinematografijos prasme taip pat nepasišiukšlinama. Tiems, kas mėgsta žygius kalnuose, pamačius kai kuriuos kadrus didžiajame ekrane, norėsis tuoj pat pakuotis kuprines savam nuotykiui.
Bet visgi, „Broliai Sistersai“, nepaisant savo gudraus ir kartais juokingo pasišaipymo, turėjo itin daug galimybių tapti silpnu ir nesuprastu filmu. Tam, kad jis į tokį nepavirto, reikia padėkoti filmo žvaigždėms. Pirmą kartą pamatęs, jog šioje juostoje pagrindinius vaidmenis atlieka solidus, tačiau dažniausiai komedinius personažus įkūnijantis „lietuvis“ J. C. Reilly ir J. Phoenixas, dar visai neseniai nuostabiai su plaktuku skerdęs pedofilus filme „Tavęs niekada čia nebuvo“ (You Were Never Really Here, 2017), norom nenorom iš nuostabos pakėliau antakį. Ir ne pačia geriausia prasme. J. C. Reilly ir J. Phoenixas ne tik kaip bendražygiai, bet dar ir komediniame vesterne?! Lakstantys po Ameriką kartu su gražuoliu J. Gyllenhaalu ir gana nuobodžiai „Venome“ (Venom, 2018) atrodžiusiu R. Ahmedu? Nesąmonė!
Tačiau peržiūrėjus filmą galima drąsiai teigti, jog nors J. Audiardas rizikavo gana stipriai, tačiau jam pasisekė pataikyti. J. C. Reilly ir J. Phoenixas puikiai veikia kartu vaidindami lėtesnio geraširdžio (kurį laiką prisiminsiu Ilajo bandymus pirmą kartą valytis dantis su šepetėliu) ir nenuspėjamo maniako tandemą. Stebėti juos ekrane yra labai smagu. Savo ruožtu J. Gyllenhaalas ir R. Ahmedas taip pat atranda ir savitą, labiau introspekcija paremtą bendradarbiavimą, kuris puikiai papildo pagrindinių filmo veikėjų nuotykius. Apskritai, aktorių vaidyba ir jų komandos netipiška sudėtis yra bene stipriausias „Brolių Sistersų“ elementas, vien dėl kurio verta pasižiūrėti šią juostą.
Galiausiai, sunku pasakyti ar „Broliai Sistersai“ turi kokią nors aiškią egzistencinę/filosofinę mintį, nors vietomis atrodo, kad sumišęs bandymas ją rasti yra. Tačiau svarbiausia yra tai, jog ši juosta yra smagus, ir vietomis tikrai juokingas filmas, kuriam (sąmoningai ar ne) pavyksta perteikti kelionės pojūtį, kuriam nebūtinai visada yra reikalingas aiškesnis galutinis tikslas ar motyvacija.
Tai tarsi patvirtina ir filmo personažai, ne kartą svarstantys apie tai, kas bus toliau, pasibaigus jų kelionei. Ir, kaip ir priklauso žmonėms, toli gražu neranda aiškaus atsakymo. Panašią emociją patiria ir žiūrovas, dėl ko priekabesniam ir filme papasakota istorija gali pasirodyti betikslė.
Tačiau, kaip kažkada man po mano pirmojo žygio kalnuose yra pasakęs vienas protingas žmogus, kelionės vertės pojūtis ateina ne pačios kelionės metu klampojant kokiais nors dumblinais takais (tai toli gražu nėra pati smagiausia žygių dalis), o po kurio laiko (kartais gana ilgo) pačiai kelionei pasibaigus ir sugrįžus civilizacijon. Manau, kad „Broliai Sistersai“ sudalyvauja panašioje kelionėje ir kažkuria prasme perteikia šį jausmą, nepaaukojant jo pretenzingiems bandymams tuščiai filosofuoti, ar idealizuoti gyvenimą už civilizacijos ribų (tam filmų prikurta jau pakankamai). Būtent tai ir daro „Brolius Sistersus“ patraukliais.
Filmo anonsas: