Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kino kūrėjai susidomi skulptorės Kamilės Klodel gyvenimo drama jau ne pirmą kartą. Ši talentinga skulptorė, buvusi garsaus menininko, vadinamo šiuolaikinės skulptūros protėviu, Ogiusto Rodeno meilužė, savo kūryboje atspindėjo skirtingus jų santykių tarpsnius. Būtent apie jos kūrybą ir santykius su Rodenu 1988 metais prancūzų režisierius Bruno Nuyttenas sukūrė beveik trijų valandų biografinį filmą, o Kamilę įkūnijusi Isabelle Adjani už geriausią aktorės vaidmenį buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje.
Praėjus penkiolikai metų, vėl nagrinėti Kamilės Klodel gyvenimą panoro kitas prancūzų režisierius Bruno Nuytteno bendravardis Bruno Dumontas. Filmas irgi buvo pristatytas Berlynalėje, tačiau tuo jų panašumai ir baigiasi. Mėgstantis dirbti su neprofesionaliais aktoriais Bruno Dumontas ne kartą yra pabrėžęs, kad aktoriniai įgūdžiai jam visiškai nerūpi, o profesionalūs aktoriai gali jį sudominti tik savo asmenybe. Būtent tokia asmenybė pasirodė esanti Juliette Binoche, pati pareiškusi norą padirbėti su savo radikaliais darbo metodais garsėjančiu režisieriumi.
Tiems, kas laukė tradicinio biografinio filmo, teks nusivilti, nes šį kino kūrėją labiausiai domina nebūties etapas. Bruno Dumontas nekelia tikslo parodyti viso Kamilės Klodel gyvenimo, priešingai, jo užduotis – atskleisti jos charakterį per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Neviltis, užklupusi po išsikirimo su Rodenu, paranojos priepuoliai bei didžiosios dalies savo darbų sunaikinimas paskatina Kamilės artimuosius uždaryti ją į psichiatrinę ligoninę. Režisierius juostoje vaizduoja vos tris dienas iš trisdešimties metų, kuriuos Kamilei teko ten praleisti, o apie jos gyvenimą iki priverstinio įkalinimo žiūrovui pateikiami vos keli sakiniai filmo pradžioje. Atrodytų, gana rizikingas sprendimas, turint omenyje, kad pusantros valandos trunkančioje juostoje Juliette Binoche sako tik vieną ilgesnį monologą filmo pabaigoje.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Juostoje dominuoja stambūs planai, leidžiantys perteikti beprotybės, sielvarto ir nevilties kupiną nuotaiką. Didesnę laiko dalį operatoriaus kamera fiksuoja monotonišką Kamilės kasdienybę psichiatrinėje ligoninėje. Ji maudosi padedant vienuolėms, pati gamina sau valgį, nes bijo būti nunuodyta bei stengiasi kiek įmanoma daugiau laiko praleisti lauke viena, siekdama išvengti susidūrimo su kitais beprotnamio gyventojais ir jų skleidžiamais riksmais. Būtent tos akimirkos neleidžia jai palūžti bei suteikia stiprybės. Kamilė nebando pabėgti tiesiogine prasme, tačiau laikas praleistas ant šalia psichiatrinės ligoninės esančio suoliuko jau yra savotiškas pabėgimas jai.
Jos kasdienybę sudrumsčia tik brolio, garsaus prancūzų rašytojo Polio Klodelio, laukimas, su kuriuo Kamilė sieja savo paskutines viltis ištrūkti. Kamilė prabyla filme palaipsniui. Jeigu pradžioje akcentuojamos žiaurios Kamilės gyvenimo sąlygos, artėjant filmo pabaigai ji tarsi stengiasi išsakyti viską, ko galbūt nespėjo anksčiau. Kamilės monologas yra be galo nuoširdus, be daleles ironijos. Ji stengiasi paaiškinti broliui, su kokiais sunkumais jai tenka susidurti, gyvenimą beprotnamyje ji lygina su vergove ir prašo pagalbos.
Nepaisant to, kad Kamilė dėl savo sugriauto gyvenimo kaltina buvusį meilužį, atsakomybė už jos įkalinimą gula ant jos artimųjų pečių, kurie, pasirodo, yra netgi žiauresni negu psichiatrinės ligoninės prižiūrėtojai. Nepaisant griežtų beprotnamio taisyklių, Kamilei leidžiama pačiai gaminti sau maistą, leisti laiką vienatvėje, atvykusio brolio netgi prašoma ją pasiimti ir leisti gyventi vienaitvėje arčiau Paryžiaus, kaip ji seniai norėjo. Šiam prašymui Polis Klodelis lieka visiškai kurčias. Jis slepiasi už abstrakčių ir veidmainiškų kalbų apie religiją ir Dievą. Anot jo, gyvenime viskas daugiareikšmiška, o, svarbiausia, gaunama patirtis bei žmogaus ryšis su Dievu..
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Likęs ištikimas savo tradicijai rinktis neprofesionalius aktorius, Dumontas pasirenka vaizduoti tikrą psichiatrijos kliniką su jos pacientais ir darbuotojais. Psichiniai ligoniai, nors ir baisūs iš pirmo žvilgsnio, pasirodo yra visiškai nekenksmingi. Režisierius netgi šiek tiek juokiasi iš beprotybės, ypač tai pastebima scenoje, kurioje pacientai ne itin sėkmingai bando vaidinti spektaklį. Toks vaizdavimas verčia susimąstyti, kad kartais psichinių ligų kamuojamas klinikos pacientas, kurio elgesys priklauso nuo jo instinktų, gali būti daug žmogiškesnis už sveiką žmogų. Tuo tarpu Polis iki pat pabaigos išlieka tokia pat žiauria ir abejinga būtybe, besilaikančia savito religijos supratimo, kuris tiesiog yra labai patogus jam pačiam.
Bet kokio muzikinio fono atsisakymas dar labiau pabrėžia juostos natūralumą bei asketiškumą. Taip stengiamasi įprasminti gausias tylos pauzes. Nors pirmoji juostos pusė gali pasirodyti kiek uždelsta, režisierius sąmoningai didiną įtampą paraleliai siužeto eigai. Šiuo vaidmeniu Juliette Binoche, nepabūgusi praleisti porą mėnesių tikroje psichiatrijos klinikoje, dar kartą patvirtino savo, kaip vienos geriausių šiuolaikinių aktorių, statusą. Akimirkomis netgi darėsi baisu, kaip galima taip stipriai susitapatinti su savo protinga, bet nestabilios psichikos heroje, kuri priversta leisti savo gyvenimą uždaryta bei, svarbiausia, iš kurios atimta galimybė kurti.
„Kamilė Klodel, 1915“
