GPĮ archyvas
„Senekos diena“ nėra dinamiškas filmas. Jame nėra greito veiksmo ir judesio ir tai atsispindi net montaže. Šis filmas plaukia kartu su jūros bangomis, klaidžioja medžių viršūnėmis ir skęsta rūko juostoje tarp kalnų. Kristijonas Vildžiūnas lieka ištikimas savo stiliui ir sukuria kasdienės filosofijos persmelktą paveikslą.
Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjęs kurti režisierius suburia jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusių jaunų aktorių komandą ir atskleidžia tai, kas vyko jo jaunystės metais. Ne, tai nėra autobiografinis filmas, ir ne, jis nėra istorinis. Istoriniai įvykiai šmėžčioja kažkur paveikslo fone, o K. Vildžiūno jaunystės dienų nuotrupos pinasi su išgalvota istorija ir padeda sukurti 1989-ųjų Lietuvos paveikslą.
Pagrindinis veikėjas Simonas – neapsisprendžiantis, pasyvus jaunuolis myli merginą Vakarę, kuri, deja, draugauja su Simono geriausiu draugu. Ši meilė veikia ir jo ateitį – „Senekos dienoje“ matome ir suaugusį šių dienų Lietuvos Simoną – tokį patį pasyvų, nesugebantį atsikratyti praeities naštos. Tačiau tai nėra tradicinis flashbackas – K. Vildžiūnas tokių nepripažįsta. Šie Simono gyvenimo laikotarpiai filme rodomi tarsi atskiros menkai tesusijusios istorijos. Jas jungia vienas dalykas – tai Simonas. Matome, kad kaip anuomet, taip ir dabar jis pasyvus savo gyvenimo dalyvis, nesugebantis aktyviai imtis veiksmų ir pasiekti tai, ko nori.
GPĮ archyvas
K. Vildžiūnas autorinio kino atstovas ir jam būdinga autoriniam lietuviškam kinui būdingi aspektai – lėtas plaukiantis vaizdas, minimalūs dialogai, veikėjų bandymai suprasti save ir kitus. Deja, „Senekos diena“ pasižymi ir silpnosiomis lietuviško kino savybėmis – dialogams trūksta natūralumo, charakteriams pagrįstumo ir išbaigtumo. Kaip ne viename lietuviškame filme atrodome lyg intravertų tauta – žodžių ir šnekų labai mažai ir didžioji dalis mūsų bendravimo su draugais praleidžiama tyloje.
Meilė šiame filme atrodo daugiau kaip simbolis, o ne tikras kūniškas dalykas. Meilės objektas – Vakarė – atrodo kažkokia nutolusi, neapčiuopiama, o pagrindinio veikėjo jausmus jai suvokti gana sudėtinga. Tik iš gana dirbtinių vieno iš veikėjų moralų galima suprasti įtampą keliantį meilės trikampį ir veikėjų kančias. Taip pat vietom dirbtini ir neišjausti rodosi ir šių laikų Simono santykiai su žmona ir sūnumi. Sudėtinga pasakyti, ar tai yra scenarijaus silpnumas, ar aktorių Marijaus Mažūno (vaidinančio jauną Simoną) ir Dainiaus Gavenonio (įkūnijančio subrendusį Simoną) nesugebėjimas suvaidinti patikėto vaidmens. Tačiau tai tik dar kartą įrodo, kad Lietuvių kino mokyklai reikia stipriai padirbėti, kad vaidyba būtų natūrali.
Taip pat filmui būdingi ilgi ištęsti kadrai. Visgi tai turi savo pagrįstumo – jie įkūnija tą lėtą ir gilią būtį. Ir šis filmas nėra apie niekaip nerandamos prasmės paieškas – tai yra apie buvimą čia ir dabar. Tas čia ir dabar yra tam tikrame kontekste. Tai yra buvimas tam tikroje vietoje tam tikru laiku ir kaip šis laikas bei vieta veikia žmones, formuoja juos kaip asmenybes, kaip tas čia ir dabar kreipia gyvenimą tam tikra linkme. Ir jei tik įsijauti į tą būti, esi nunešamas istorijos ir netrukdo nei ilgi kadrai, nei pats filmo lėtumas.
GPĮ archyvas
Galbūt vienas žaviausių „Senekos dienos“ dalykų – muzika. K. Vildžiūnas dėl šio filmo atgaivino savo 9-o dešimtmečio pabaigos grupę „Šiaurės kryptis“ ir kartu su savo kolega Zigmu sukūrė filmui keletą savo dainų. Tai padėjo atgaivinti tos Lietuvos atmosferą. Matyt, tai ir buvo stiprioji pusė, juk ši muzika ir buvo kurta kaip tik tuo laikotarpiu, todėl puikiai įsiterpė į visą veiksmą.
„Senekos diena“ turi savo minusų, tačiau neabejotinai turi ir savų pliusų. Jei mėgstate autorinį lietuvių kiną, pajusite apie ką yra ši istorija. Jei jus kankina ilgi ir lėti kadrai, tada bus sunku išsėdėti kino salėje. Visgi tai gražus ir gilus filmas, kuris, matyt, yra geriausias 2016-ųjų metų lietuvių kūrėjų vaidybinis filmas.
Filmo anonsas: