„Forum Cinemas“ archyvas
Eidama žiūrėti paskutinius Pedro Almodovaro filmus, nustojau iš anksto domėtis, apie ką jie bus. Peržiūrėjus kelis ankstesnius jo kūrinius arba pajunti, kad tai yra tavo filmai, arba ne. Dažniausiai juose pagrindinėmis veikėjomis tampa moterys, nustumdamos visus vyrus į šešėlį. Ryškios, kiek teatrališkos spalvos, dramatiški ir ispaniško prieskonio turintys garso takeliai bei kartais labai absurdiški siužeto vingiai – tai ispanų autorinio kino režisieriaus filmai.
„Chuljeta“ (Julieta, 2016), skirtingai nei šoką sukelti galintis „Oda, kurioje gyvenu“ (La piel que habito, 2011), grįžta prie „Viskas apie mano mamą“ (Todo sobre mi madre, 1999) ir „Sugrįžimas“ (Volver, 2006) ištakų. Taip, tai – almodovariška šeimos drama, kurios centre atsiduria į dvi dalis padalintas Chuljetos (Emma Suárez, Adriana Ugarte) gyvenimas. Vidutinio amžiaus moteris ruošiasi kartu su mylimuoju Lorensu (Darío Grandinetti) išvykti kartu į Portugaliją, tačiau sutikta dukters vaikystės draugė sujaukia visus planus, ir vietoj to, kad judėtų pirmyn, Chuljeta grįžta į praeitį t. y. senuosius namus. Nuo čia tarsi pradėto išpažinties dienoraščio dukrai, susipažįstame su jaunąja veikėjos versija ir jos istorija.
„Forum Cinemas“ archyvas
Kaip ir kituose režisieriaus filmuose, šiame pasakojamos moterų istorijos: Chuljetos, jos draugės Avos (Inma Cuesta) ar dukros Antijos. Tiek Lorenzo, tiek pirmasis moters vyras Ksuanas (Daniel Grao ) yra tik epizodiniai veikėjai, netyčia įkeliantys koją į moterų pasaulį. Šioje istorijoje taip pat neišvengiama mirties, tačiau ji vaizduojama greičiau kaip savižudybė ar nelaimingas atsitikimas. Niekam, o ypač Penelopei Kruz neprireikė slėpti savo girtuoklio vyro lavono ir apsimesti, kad jis vis dar gyvas. „Chuljeta“ kartais atrodo toks normalus filmas, kad net sugaudavau save galvojant, ar tai tikrai Pedro Almodovaro darbas. Jame paliekama vietos tik tradicinei šeimai (vienintelė užuomazga apie homoseksualumą tai Beatrisės ir Antijos santykiai, beje, pastaroji dabar atradusi tikėjimą augina du sūnus ir dukrą). Kaip ir minėta, nėra netyčinių, o gal net ir tyčinių žmogžudysčių ir, net niekas nebando pasikėsinti į tavo gyvybę. Pats scenarijus neturi to režisieriui ir scenarijaus autoriui būdingo komiško absurdiškumo. Kai, pavyzdžiui, moteris susilaukia sūnaus nuo vyru buvusios moters arba staiga paaiškėja, kad tavo motina iš tikrųjų yra gyva ir kepa tavo senai tetulei vaflius.
„Forum Cinemas“ archyvas
Galbūt, kas iš tiesų išlieka sava, tai ta raudona spalva. Raudona, kuri į režisieriaus filmus atnešė tiek aistros, meilės, neapykantos ir mirties. Nuo filmo pradžioje pasirodančių ilgų marškinių iki traukinyje esančių kėdžių ir vairuojamų mašinų, tai ta pati ryški raudona spalva, persekiojusi dar nuo „Moterys ties nervų krizės riba“ (Mujeres al borde de un ataque de nervios, 1988), o gal net ir anksčiau. Ji kaip pagrindinis filmo veikėjas, keliaujanti iš vieno Almodovaro kūrinio į kitą. Bet tai ne vien raudona, tai visa filmo scenografija ir jose vyraujančios ryškios spalvos, kiek netikroviškos ir primenančios teatrą, o gal net pačią saulėtą Ispaniją. Čia taip pat kuriamas ryšys tarp miesto (dažniausiai Madrido) ir kaimo. Tai šiuolaikinio gyvenimo ir tradicijos sintezė. Ši, tradicijos pusė ypač jaučiama filme „Sugrįžimas“, kur mažame miestelyje žmonės dar būdami gyvi nusipirkdavo kapus ir juos prižiūrėdavo. Nors filmas pastatytas 2006 metais, jame net ir moterys atrodė kiek senamadiškai apsirengusios. Taip ir „Chuljetoje“ galime išvysti miestelius, kuriuose akcentuojama žvejyba valtelėje senu tinklu arba žemės ūkiu užsiimantis, sename name gyvenantis jos tėvas. Taip režisierius savo kūriniuose formuoja Ispanijos tapatybę, kuri ypač susijusi su gyvenimu po Franko Ispanijos žlugimo 1975 metais.
„Forum Cinemas“ archyvas
Chuljetos ir jos dukros, kurios nematė dvylika metų, santykiai gali būti suprasti kaip senosios ir jau naujosios Ispanijos santykis. Tai kažkiek primena Michaelio Hanekės filmą „Paslėpta“ (Caché, 2005), rodantį senosios kartos, kai Alžyras buvo Prancūzijos kolonija bei jaunosios Prancūzijos kartos santykį ir bendravimą. Bet kuriuo atveju, tai filmas apie kaltę ir atleidimą. Nesvarbu, tai turi politinę potekstę ar ne. Chuljeta, kaltinanti save dėl dviejų vyrų mirties ir dukros dingimo, siekia savotiško situacijos išsprendimo. Rašymas apie praeitį ją išsekina, tačiau baigus visą istoriją, ateina palengvėjimas ir sielos ramybė, kurios reikėjo pagrindinei veikėjai. Režisierius nesiekia spręsti motinos ir dukros santykių arba jas kaip nors sutaikyti, jam svarbu papasakoti vienos moters sudėtingą gyvenimo istoriją, leidžiant žiūrovui nuspręsti patiems, kokia yra viso to pabaiga.
Filmo anonsas: