fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Dalaso klubas“ – skausmo ir susitaikymo skersgatvyje

Kadras iš filmo „Dalaso klubas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Dalaso klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013) yra vienas iš dabartinio filmų sezono pažibų, puikiai pasirodęs „Oskarų“ apdovanojimuose bei kėlęs nemažai diskusijų kino gerbėjų gretose dar bent kelis mėnesius iki garbingų statulėlių susišlavimo. Net ir manantiems, jog Holivudo dėmesys tėra išpūstas burbulas, filmas gali pasiūlyti šio to savito, bet apie viską nuo pradžių.

Istorija pasakojama remiantis tikras faktais. Veiksmas vyksta devinto dešimtmečio Amerikoje, vienoje iš pietų valstijų, kur bulių rodeo mėgstantis Ronas (Matthew McConaughey), pasinėręs į palaidą gyvenimą ir narkotikų liūną, staiga pradeda skųstis sveikata ir sužino, jog yra užsikrėtęs ŽIV. Apie ligą tais laikais buvo žinoma nedaug, tad išgirdęs, jog greitai mirs, ir neturėdamas ko prarasti, Ronas bando nelegaliai atsivežti vaistų, neparduodamų JAV.

Paprastam žiūrovui siužetas gali pasirodyti neįdomus ir sietis su nuobodokais bylinėjimaisis teismuose, tačiau jis yra vienas kertinių elementų. Jame paliečiamos žmogaus teisių, žvelgiant iš „sistemos“ pusės, atskirties bei bandymo pažinti kitą žmogų, žiūrint iš atskirų individų perspektyvos, problemos.

Pirmiausiai, nors Ronas yra nemalonus tipas, tai, kaip jį priima gydytojai, verčia mintyse kartoti – „Neteisybė“. Devintajame dešimtmetyje apie ŽIV ir AIDS buvo žinoma mažai, tačiau atžagarus bendravimas su pacientu tarsi su liga, o ne asmenybe nėra pateisinimas. Mitų kūrimas yra abipusis – jų kupinas ir pats Ronas. Tą režisierius lengvai atskleidžia vienos scenos metu, kai į kaukėmis prisidengusių medikų veidus pagrindinis veikėjas išrėkia „nesantis kažkoks homikas“. Ir čia prasideda Rono kelionė į susitaikymą su savimi bei atsivėrimą iki tol ignoruotiems aplinkiniams.

Kadras iš filmo „Dalaso klubas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Dalaso klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Rono transformavimasis įtikina dėl fantastiškos aktorių vaidybos. Matthew McConaughey puikiai įkūnija mačio homofobo personažą ir keliais veido krustelėjimais atspindi tiek Rono pasišlykštėjimą homoseksualais, tiek staiga iškylantį rūpestį ir baimę dėl ateities.

Gulėdamas ligoninėje, jis susiduria su geranorišku transeksualu Rėjon, kurio vaidmenį atliekantis Jaredas Leto neleidžia nė akimirkai suabejoti veikėjo patiriamu skausmu ir sunkumais. Tokį personažą lengva „perspausti“, tačiau Jaredas Leto puikiai susidoroja, Rėjon neatrodo karikatūriškai ir tuo pat metu atspindi įvairiaspalvių emocijų amplitudę – nuo skausmingo susitikimo su tėvu iki buvimo savimi, kai besidažydamas prieš veidrodį, šypsodamasis stengiasi neprarasti gyvenimo džiaugsmo, nors mirties ir praradimų nuotaika nedingsta viso filmo metu. Būtent sutikęs Rėjon, Ronas pradeda keistis. Jis pamato, jog žmonės ne tiek ir daug skiriasi vieni nuo kitų, o lengviausiai tai suvokti bendros nelaimės akimirką.

„Žmonės ateina, žmonės išeina, kai kurie juda greitai, kai kurie – lėti“, – girdimas Marco Bolano balsas patvirtina, jog režisieriui rūpi žmonių įvairovė bei netikėtas skirtingų asmenybių gyvenimų susikirtimas. Režisierius Jean-Marcas Vallée (lietuviams žiūrovams žinomas ir iš ankstesnių „Kino pavasaryje“ rodytų filmų „C.R.A.Z.Y.“ (2005) bei nemažo populiarumo sulaukusio „Café de Flore“ (2011)), nors ir vėl bando susieti kino vaizdus su garso takeliu, tačiau šįkart kiek nutolsta nuo savo braižo. Juostoje laikotarpio atmosfera kuriama grojant tuo metu populiarią grupę „T. Rex“, tačiau  kitaip nei minėtuose Vallée darbuose, išskirtinis dėmesys garsui suteikiamas vos keliose scenose, o likusiame garso takelyje dominuoja, nors ir filmui tinkančios, bet jau šių laikų dainos.

Kadras iš filmo „Dalaso klubas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Dalaso klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vizualiai„Dalaso klubas“ vėlgi neprimena ankstesnių Vallée darbų. Plaštakės, aptūpusios Roną – bene vienintelė išskirtinė fantastinių elementų kupina scena. Tai gal ir nėra blogai, tačiau Vallée jau įsiminė, kaip subtilių nukrypimų į fantazijų pasaulį (ir dažniausiai tų scenų metu veikėjai aktyviai reaguoja į grojamą muziką) kūrėjas, o naujausias darbas spindi nepagražintu realizmu. Posūkis kūryboje – skonio reikalas, bet šįkart sėkmingas. „Dalaso klubas“ net su minimaliu biudžetu (palyginimui – filmo kūrimui prireikė 5 milijonų dolerių, o „Volstryto Vilkui“ (The Wolf of Wall Street, 2013) – beveik 100 mln.) patraukė kritikų dėmesį ir pelnė netgi tris „Oskarus“.

„Dalaso klubas“ nėra itin išskirtinis filmas. Jo istorija, jungianti AIDS, žmogaus teisių gynimo teisme bei pakantumo problematiką, gali priminti ir prieš du dešimtmečius išleistą „Filadelfiją“ (Philadelphia, 1993). Tačiau filmas „sukaltas“ puikiai – išskirtinis aktorių darbas ir jautri siužeto linija leis ne tik mėgautis reginiu, bet ir iš naujo permąstyti šalia mūsų esančių nematomų žmonių likimus.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje:
Št 2014-03-29 19:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė
Kt 2014-03-27 14:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Tr 2014-04-02 17:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
An 2014-04-01 20:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė

Kaune:
Pr 2014-03-31 18:00 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė bilietai

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.