fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai, VDFF

„Dalelių karštinė“ – mažos dalelės ir dideli klausimai

Kadras iš filmo „Dalelių karštinė“, VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Dalelių karštinė“, VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Dalelių karštinė“
VDFF archyvas

Yra manančių, jog dokumentiniai filmai – nuobodūs, depresyvūs, dažniausiai karo, globalinio atšilimo bei panašias problemas gvildenantys kūriniai. Tokie, po kurių norėsis ne maloniai pratęsti vakarą su draugais prie alaus bokalo ar vyno taurės, o panarinus galvą sliūkinti namo ir kuo greičiau susisukti į gemalo pozą, prislėgtam egzistencinio liūdesio. Yra žmonių manančių, jog fizika – nuobodus mokslas, kurio problemos įdomios tik grupelei fanatikų prastomis šukuosenos. Savaime suprantama, yra išties nykių dokumentinių filmų ir tikrai sudėtingų fizikos sričių, kurių specifinio išsilavinimo neturintiems žmonėms net ir labai stengiantis nepavyktų suprasti. Tačiau „Dalelių karšinė“ (Particle Fever, 2014) nepatenka į nuobodžios dokumentikos sąrašą, o ir sudėtingas fizikos mokslo gvildenamas problemas pristato patraukliai ir suprantamai. Ak, ir taip, fizikai šiame filme kartais atrodo išties lengvai kvaištelėję, tačiau pačia geriausia prasme. Tai žmonės, keliantys fundamentalius klausimus ir ieškantys atsakymų su tokiu entuziazmu, kad nejučia pasijunti it sirgalius, stebintis finalines mėgstamos sporto šakos čempionato varžybas.

„Dalelių karšinė“ pasakoja apie didžiojo hadronų greitintuvo eksperimentą. Tai didžiausia žmonių sukonstruota mašina ir ilgiausiai trunkantis mokslinis eksperimentas, kuriame dalyvauja 10 tūkstančių žmonių iš daugiau nei šimto skirtingų valstybių. Šiuo eksperimentu siekiama nei daug, nei mažai – atskleisti visatos struktūros sandarą ir, atkuriant po Didžiojo sprogimo egzistavusias sąlygas, atsakyti į klausimą, kaip buvo sukurta materija. Didžiulės pastangos dedamos tikintis surasti mažytę hipotetinę elementariąją dalelę – Higso bozoną, dar vadinamą Dieviškąja dalele (beje, turbūt net neverta stebėtis, kad nemažai fizikų, tarp jų ir dalelės „krikštatėvis“ Piteris Higsas, į tokius sensacingus pavadinimus žvelgia itin kritiškai).

Filme sutinkame šešis Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) mokslininkus, kurie prisideda prie ilgiausio, brangiausio ir, ko gero, didžiausio plačiosios visuomenės bei žiniasklaidos susidomėjimo sulaukusio eksperimento žmonijos istorijoje. Tai, kas dešimtmečiais buvo mąstoma teoriškai, pagaliau bus patikrinta praktiškai. Kaip pastebima filme, tai itin retas momentas, kai visa bendruomenė susitelkusi į vieną įvykį, galintį stipriai nulemti visos disciplinos vystymosi eigą.

Žiūrovas šiame filme ne tik supažindinamas su pačiu eksperimentu, bet turi progą ir iš arčiau pamatyti ir pačią fizikos mokslo tyrėjų bendruomenę, daugiau sužinoti apie skirtumus tarp teoretikų ir eksperimentalistų, pajusti tiek kartais tvyrančią lengvą įtampą, tiek neišvengiamą abipusę priklausomybę.

Kadras iš filmo „Dalelių karštinė“. VDFF archyvas
Kadras iš filmo „Dalelių karštinė“
VDFF archyvas

Dar viena filme ryškėjanti ir apmąstymo verta tema – kokią įtaką mokslo bendruomenei turi žiniasklaidos dėmesys, socialinės medijos spaudimas. Mokslininkai nebegali užsidaryti laboratorijose ir tiesiog ramiai dirbti savo darbą, bet privalo užsiimti viešųjų ryšių kampanijomis, bendrauti tiek su žiniasklaida, tiek ir tiesiogiai su visuomene socialiniuose tinkluose. Gyvename amžiuje, kuriame svarbus mokslinis atradimas gali būti pirmiausia paskelbtas ne moksliniame žurnale, bet „Twitter`yje“. Monica Dunford, viena iš šešių stebimų mokslininkų juokaudama klausia, kaip būtų jautęsis Tomas Edisonas išradinėdamas elektros lemputę kambaryje, pilname filmavimo kamerų ir entuziastingai jį raginančių žurnalistų.

„Dalelių karštinėje“ gausu itin emocingų scenų, tokių kaip pirmasis didžiojo hadronų greitintuvo paleidimas, bet žavi ir tylios refleksijos momentai. Jų metu atsiskleidžia mokslininkų žmogiškumas ir pažeidžiamumas. Vykdomo eksperimento baigtis kai kuriuos liečia itin asmeniškai. Nuo rezultatų priklausys, ar dešimtmečiai jų darbo bus tiesiog padėti į lentynėlę šalia kitų klaidingų, pamirštų hipotezių, ar paaiškės, jog jie buvo teisūs ir tai buvo geriausi jų karjeros metai.

Šiame dokumentiniame filme taip pat plėtojama žavi paralelė tarp mokslo ir meno. Atskleidžiama plona šias disciplinas skirianti riba. Abi veiklos yra kūrybinės, nors jų metodai ir skirtingi. Tikrasis pažinimas, kaip ir tikrasis menas, negali būti kuriami vien iš išskaičiavimo. Tiek menas, tiek mokslas nukenčia nuo šiuolaikinės visuomenės polinkio viską matuoti greitos ekonominės naudos matais. Matome, kaip fizikams tenka „teisintis“, kokia praktinė šio brangaus, ilgo eksperimento nauda. Ar žinios, negeneruojančios greitų pajamų, vis dar gali būti vertinamos? Šis filmas tvirtai ir įtikinamai pasisako už žinojimą dėl paties žinojimo.

„Dalelių karštinės“ režisierius amerikietis Markas Levinsonas, pats turintis fizikos daktaro laipsnį, prieš tris dešimtmečius fiziką iškeitė į kiną. Naujausią jo darbą Lietuvos žiūrovai turės progą išvysti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Filmą galėsite pamatyti:
24 d. 21 val. SKALVIJA (seansą pristatys prof. Juozas Vaitkus)
27 d. 17 val. PASAKA

„Dalelių karštinė“ (Particle Fever, rež. Mark Levinson, JAV, 2013, 99 min.)

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.